Tėčio svarba vaiko auginime.

Dar visai neseniai tėtis būdavo retai namie pasirodantis, dūriančiu veidu asmuo, kuris atneša pinigų, kartais saldainių, duoda diržo kritinėse auklėjimo situacijose ir visais įmanomais būdais laikomas kažkur šone. O idealus tandemas vaikui auginti - tai neišskiriama trijulė - vaikas, mama, močiutė.
Neseniai dalinausi pamąstymais, kilusiais perskaičius doc. E. Laurinaičio knygą "Žvilgsnis iš veidrodžio". Iš jos išsinešiau sau dvi žinutes - berniukas auga, sekdamas vyro pavyzdžiu (norėtųsi, kad tai būtų tėtis), o dukra emocinis vystymasis paremtas tėvų santykių pavyzdžiu (todėl norėtųsi, kad tie santykiai būtų praktiniai, o ne teoriniai). Tikiu, kad dabar nebėra tėčių, nežinančių kuria puse užsideda sauskelnės ir "aš prie jo prisiliesiu pirmą kartą, kai išmoks vaikščioti". Ir nebėra mamų, bijančių nueiti iki artimiausios parduotuvės ir palikti tėtį su miegančiu vaiku bei "aš jam tikrai neduosiu vaiko maudyti, nes pripils vandens į ausis".
Atsiras žmonių teigiančių, kad tėvo vaidmuo dar nuo priešistorės laikų yra nebūti namie ir teikti šeimai maistą, o mamos vaidmuo rūpintis vaikais ir namų židiniu. Deja, šiuolaikinės mamos laužo stereotipus, baigia mokslus ir eina į darbą "medžioti mamutų". O vaiko bendravimo, ryšio ir meilės poreikis išliko tas pats.
Ką gi mokslininkai atrado, tirdami tėčio poreikį šeimoje. Akivaizdžiausias dalykas, apie kurį slapčia svajoja kiekviena save gerbianti moteris, tai vyro parama, iš to seka gera mamos emocinė būklė, geresnė pieno gamyba, geresnis santykis su vaikais, daugiau kantrybės, lakesnė fantazija ir viso to vaisius laimingi ir emociškai brandūs vaikai. Šis netiesioginis tėčio poveikis vaikams gerai žinomas, bet ar gali tėtis tiesiogiai teigiamai veikti vaiko raidą? Pastebėta, kad tėčio emocinės problemos, stresas neigiamai atsispindėjo vaiko emocinėje raidoje 36 mėn.amžiuje. Taip pat vaikai patyrę oda prie odos kontaktą su tėčiu naujagimystėje žindė efektyviai, lengviau užmigdavo, būdavo ramesni. Taigi tėtis reikalingas ne tik žaidimams ar auklėjimui, kai vaikas tampa savarankišku. Vertėtų nepamiršti, kad mama ir tėtis skirtingi žmonės, o vaikas jų mišinys, todėl jeigu mamau kažkas nepavyksta vaiko auginimo procese, galbūt tai pavyks tėčiui ir atvirkščiai, nes vaikui gali būti aiškesnis tėčio būdas rengtis, valgyti ar praustis. ankstyvoje kūdikystėje vaikas sugeba užmegzti tokį patį kokybišką ir gilų ryšį su tėčiu, kaip ir su mama, tačiau į tėtį reaguoja labiau emocionaliai. Šis ryšis užtikrina vaiko savarankiškumo raidą, skatina žingeidumą, tuo tarpu ryšis su mama atsakingas už prieraišumą, ramybės, saugumo jausmą.
Ankstyvoje vaikystėje tėčiai ypač skatinami daugiau kalbėtis su vaikais, nustatyta, kad vaikai geriau plečia žodyną su tėčio pagalba, nes nuo pat gimimo yra labiau pratę prie panašių mamos kartojamų dialogų su vaiku, tuo tarpu tėtis įneša į pokalbį neįprastų spalvų, skatinančių vaiko mąstymą. Taip pat pastebėta, kad tėčio dalyvavimas buityje (maisto gamyba, tvarkymas ir pan.) siejasi su geresniu, nedestruktyviu vaiko elgesiu ateityje (mokykliniame amžiuje). Tėčio meilės demonstravimas vaikui (sakymas, kad jį myli, apkabinimas) ženkliai sumažina agresyvaus elgesio tikimybę paauglystėje.
Susumavę rezultatus ir stebėjimus, galime teigti, kad tėtis vaikui siejasi su saugumo, užtikrintumo garantu. Vaikas, kuris netikras dėl rytdienos, namie nejaučia ramybės ir saugumo, kovoja su neigiamomis emocijomis verksmo, agresijos pagalba. Taigi, kaip bebūtų keista, tėtis yra pagrindinė efektyvi priemonė vaiko agresijos ir pykčio protrūkiams išvengti bei valdyti.

Puoduko reikalai
Apie tai ir svarstysim šį kartą. Kadangi po pastarųjų įvykių pasipildė Invivo Kids mėgėjų gretos, tai jaučiu pareigą parašyti, kad aš savo tekstai niekam neprimetu, kaip kas turi elgtis. Tai rekomendacinio pobūdžio informacija, surinkta iš įvairių medicininių šaltinių (jeigu jūs jais nepasitikite,  tai neskaitykite mano tekstų), ir kad jums nereiktų vargti, mokytis anglų ir pan., susumuota ir trumpai pateikta su minimalia medicinine terminologija.
Puoduko reikalai - tai ilgas kelias iki savarankiško išmokimo šalinti organizmui nereikalingas medžiagas civilizuotais būdais. Pas mus tai neretai tampa problema. Gentyse, kur civilizacijos nėra arba ji minimali, šios problemos taip pat nėra. Kai buvo klausta vienos genties Afrikoje moterų, kaip jos supranta, kada kūdikis sisios ar kakos, jos nesuprato klausimo, nes visada ji prie savęs nešiojasi ir automatiškai turi mokėti apsisaugoti, jeigu nenori būti apkakota ar apsisiota. Šios moteriškės labai patinka prieraišios tėvystės sekėjams, nes visur kartu nešioja kūdikį. Kita vertus Afrika tokia įdomi vieta - palikai kūdikį vieną kur nors voliotis, jį liūtas rado, suėdė, kitąkart žinosi, kaip palikt. Aš ne prieš prieraišiąją tėvystę, jeigu ką, bet jos idėjas irgi mėgsta iškraipyti (skaitykit mano post'ą apie prieraišiąją tėvystę, ten smulkiau paaiškinta).
Apžvelgsiu pratinimo prie puoduko/savarankiško mokymosi naudoti tualetu (angl. potty training) įvairias metodikas, jų pliusus ir minusus bei pasekmes. Iš tikrųjų įdomu, ar vienoks ir kitoks mokymo būdas turi įtaka, kada vaikas išmoksta prašytis, kada tai ima daryti savarankiškai, ar tiesiog turi ateiti laikas? Visi žmonės skirtingi, gal todėl yra ir skirtingų metodikų - atsirenki, kuri tau ir tavo vaikui priimtiniausia.
Per pastarąjį šimtmetį puoduko reikalai smarkiai keitėsi. Visus tuos pokyčius galėtume suskirstyti į dvi grupes - į tėvus orientuotas ir į vaikus orientuotas mokymas. Dabar vaikai išmoksta kontroliuoti šlapinimąsi ir tuštinimąsi iki 24-48 mėn. amžiaus (kaip matote, gana plati riba), nors dar prieš 70 metų šis amžius buvo 18 mėn. Mano minėtose Afrikos gentyse, kur mamos ir vaiko ryšys yra nuolatinis, kūdikiai šiuos įgūdžius įgyja 4-5 mėn. amžiuje, išmoksta tėvams parodyti, kad nori "ant puoduko". Šiuolaikiniams vaikams naktimis "leidžiama" šlapintis į lovą iki 5-7 metų amžiaus, o tada jau imama ieškoti ligų.
Pradėsime įkvėpimu iš afrikos genčių motinų - mokymu nuo pat gimimo (angl. infant potty training). Tai pats populiariausias metodas, naudotas iki sauskelnių eros, nes nebuvo kitos išeities. Tėvai, nenorėdami visko skalbti po šimtą kartų buvo suinteresuoti, kad vaikas kuo greičiau sisiotų ir kakotų ne i sauskelnes. Esmė tokia - tėvai išmoksta kūdikio siunčiamus ženklus ir greitai neša jį virš kriauklės, vonios, tualeto ar puoduko pasisioti (nes sedeti jis dar nemoka), teigiama, kad kūdikiams išsivysto toks refleksas, kad jie aprengti labai nervuojasi, bet ramiai pasisioti negali ir gali kažkiek palaukti, kol tėvai juos išvynios ir nuneš palaikys pasisioti virš kriauklės. Atrodo sunku, bet ilgainiui išmokstama atpažinti tuos signalus, kaip kad noro valgyti, ar noro miegoti. Tai pats natūraliausias ir kūdikiui nuo gimimo priimtiniausias, streso nekeliantis mokymo būdas. Teigiama, kad jis padeda sustiprinti vaiko ir tėvų ryšį. Iš tikrųjų minusų tame nemažai, fiziologiškai iki 18 mėn.amžiaus kūdikis valingai nesugeba kontroliuoti tuštinimosi ir šlapinimosi, todėl tėvams teks pasiruošti nuolatiniam plovimui ir valymui nesekmės atveju, o atvejų, ypač iš pradžių, bus daug. Tačiau šis metodas negarantuoja, kad jūsų vaikas taps pranašesnis už bendraamžius puoduko reikaluose kiek vyresniame amžiuje.
Į tėvus orientuotas mokymas, kitaip greitas mokymas, mažiau nei per dieną. Imamas 1,5 m. vaikas, į jį pilami skysčiai, jis reguliariai sodinamas ant puoduko, pagyrimai už pasisiojimą, pasipiktinimai, jeigu nepasisioja ar pridaro į kelnes. Šis metodas pradėtas taikyti protinę negalią turintiems suaugusiams, po to išbandytas ant vaikų ir vėliau pastebėta, kad vaikai turėjo įvairių baimių, elgesio sutrikimų, nerimo epizodų ir pan. Tačiau su protinę negalią turinčiais vaikai ir suaugusiais šis metodas turi pasisekimą.
Vėliau iš šio metodo išsirutuliojo kitas, ne toks drastiškas - vaikui 1,5 m. amžiuje nuimamos sauskelnės, puodukas pastatomas gerai matomoje vietoje, vaikas sodinamas reguliariai, jam sakoma, kaip prašytis ant puoduko, po to leidžiama apsisisioti ir pajusti, kad tai labai nemalonu ir kad geriau prašytis ant puoduko, vėliau tėvai mokomi atpažinti signalus, rodančius, kad vaikas nori sisioti. Išimtas pasipiktinimo punktas, lieka vien pagyrimas, kad pavyko. Tokiu būdu vaikai visai neblogai išmoko prašytis ant puoduko, vieni per 5d., kiti per mėnesį.
Į vaiką orientuotas mokymas. Jo esmė - vaikas pradedamas mokyti, kai pastebimi tam tikri fiziologiniai ir elgesio ženklai, kad jis pasiruošęs, jam leidžiama pačiam inicijuoti visą procesą iki minimumo pašalinant visas neigiamas emocijas, susijusias su puoduko reikalais. Metodas geras tuo, kad gana greitas, retai pasireiškia nelaikymo epizodai ir beveik nėra regreso (kad vaikas, mokėjęs naudotis puoduku, kažkurį laiką nebemoka). Kas gerai šioje metodologijoje - individualumas, o ne chronologinis amžius, nes visi žinome, kad mes visi labai labai skirtingi. Ir kad mano vaikas sisioja 1,5 m. kaip reikia, o kaimynės 3 m. - ne, tai čia nėr kuo girtis, o kaimynei nereikia slėptis ir verkti. Vaikai ima rodyti ženklus, kad  yra pasiruošę sisioti ir kakoti ten, kur reikia, 22-30 mėnesių amžiaus, tų ženklų priskaičiuojama net 21!!!!!!! (įdėsiu atskirai, kad nesipainiotų).
Kitas be galo svarbus aspektas - tėvų psichologinis pasiruošimas, kantrybė ir ryžtas mokyti. Ką turi žinoti ir suprasti tėvai - vaikas suvokia pasekmes ir padarinius nuo 15 mėn. amžiaus, supranta, kad sauskelnės šlapios ir atskiria išmatas bei šlapimą 18-24 mėn., ne rodo ženklus, o normaliai žodžiais prašosi į tualetą 30-36 mėn., pasiekia suaugusiųjų puoduko reikalų lygį apie 48 mėn. amžiaus. Svarbu sugalvoti aiškius pavadinimus šlapinimuis ir tuštinimuisi, nebarti vaiko už nesekmes, tiesiog paaiškinti, kas įvyko ir parodyti, kur reikia tai daryti, kodėl reikia taip daryti, parodyti, kad didžiausi autoritetai (mama ir tėtis, broliai ir sesės) irgi taip daro ant puoduko, ne į kelnes - žodžiu, fantazijai ribų nėra.
Svarbiausias patarimas - būkit lankstūs ir pozityvūs.

Tęsinys
Tenka pripažinti, kad kartais tikrai nesupranti, kaip neturintis medicininio išsilavinimo žmogus suvokia vieną ar kitą informaciją. Bet kartais atrodo, kad žmogus tiesiog nenori suvokti, nes jeigu sugebi paaiškinti ką nors vaikui, vadinasi, kad moki tai paaiškinti paprastai. Aš omo dėsnio irgi nesuvokiu, galiu jį mintinai išmokti, bet niekada nesugebėsiu pritaikyti, atliekant elektros instaliaciją. Prieš remontuodama butą prisiskaičiau daug apie įvairias lemputes, jų skaičių kambario ploto vienetui, skaičiau apie medžiagas, naudojamas lubų gamyboje, nes tai mano butas, man po to jame gyventi, todėl negaliu aklai kažkuo pasitikėti, nes tas kažkas irgi gali turėti savo interesų, žinių spragų ir pan. Kai persiskaičiau tiek, kiek man atrodė pakankamai, tariausi su skirtingais elektrikais ir įvairių rūšių lubų darymo specialistais.
Jūs visi šaunuoliai, kad skaitote ir ieškote informacijos. Tiems, kas nemoka anglų ar vokiečių kalbos, galiu pasakyti tik vieną - lietuvių kalba nerasite nė vieno 100% objektyvaus straipsnio, nes kiekvienas verčia iš užsienio literatūros ir žiūri pro savo prizmę.
Straipsnių rašymas ir statistika yra didelis mokslas.
Straipsnis, kurį komentavau, remiasi labai gerais, aukšto lygio, sudėtingą ir rimtą patikrinimą praėjusiais literatūros šaltiniais. Mano užduotis buvo parodyti, kaip ta pati informacija gali būti pateikiama visiškai iš kitos pusės.
Bandau suprasti žmones, kovojančius su vakcinacija ir skiepais, bet greičiausiai man to padaryti nepavyks, nes aš visiškai sausai teoriškai suprantu kiekvienos vakcinos gamybą, atėjimą į rinką, jos tolesnį gyvenimą. Nekovokite su manim - tai beprasmiška. Aš neturiu tikslo jus įkalbėti skiepytis ir išvis nesu kovotoja su antivaxeriais. Būčiau lygiai taip pat sureagavusį Į BET KOKIA KITA TEMA parašytą straipsnį, jeigu jis pateiktų iškreiptą literatūros apžvalgą.
Iš tikrųjų yra be galo baisu, jeigu tavo vaikas bus tas 1 iš milijono, kuriam pasireikš gyvybei grėsminga šalutinė reakcija. Pati turėdama 2 vaikus tą puikiai suprantu, nes man širdį skauda vien nuo to, kad jiems uodas įkando, jau nekalbant apie suknią ligą. Tačiau aš nesuvokiu, kaip suprantamai paaiškinti tokį dalyką, kad 1 iš milijono yra daug rečiau negu 1 iš šimto? Jeigu aš paskiepysiu vaiką, tai 1 iš milijono tikimybė, kad jam pasireikš sunki šalutinė reakcija, jeigu nepaskiepysiu, tai 1 tikimybė iš šimto, kad jis numirs nuo pvz. tymų. Kodėl delfis neaprašo situacijų, kurios nuolat vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, kodėl mamytė neparašo tokios širdingos istorijos - aš paskiepijau savo sūnų nuo vėjaraupių, jam nebuvo jokių šalutinių reakcijų, o mano kaimynė turi 5 ir 1 metų berniukus, 5 metų berniukas parsinešė vėjaraupius iš darželio, persirgo lengvai, užkrėtė 1 m. broliuką, kuriam išbėrė gerklę, liežuvį, visą kūną, lytinių organus, išangę, jis karščiavo iki 39, temperatūra nesimušė, nevalgė 3 dienas. (Beje, reali istorija, stebėta prieš mėnesį).
Neblusinėsiu aš toliau to straipsnelio, suprantu, kad autorius buvo pasipiktinęs tėvų noru paskiepyti vaikus nuo ligos, kuri iš tikrųjų nėra labai dažna ir dar rečiau mirtina. Taip, vakcina yra nauja, taip jos šalutinės reakcijos ir ilgalaikis efektyvumas neaiškūs, taip ne visos šalys vieningai sutaria dėl jos įtraukimo į skiepų kalendorių.
Normalu yra bijoti dėl savo vaiko sveikatos, tik baimės skiriasi - vieni bijo, kad numirs nuo skiepų, kiti - kad nuo ligos.

Apie tai, kas nėra įrodymais pagrįsta medicina, ir kaip ja galima manipuliuoti.

http://mazyliozurnalas.lt/vakcina-nuo-meningokoko/ va šis straipsnelis, pažadino mano širdyje susidomėjimą. Galvoju - valio, kažkas paprasta suprantama kalba parašė apie vakciną nuo meningokoko, nes dabar ji tėvų pokalbių top'uose ir pilnai išpirkta, perskaičius 3 straipsnius apie baisią meningokokinę infekciją delfyje.  Tai įrodo, kaip puikiai žiniasklaida manipuliuoja mūsų gyvenimais, kad sugeba net 400 eurų iš kišenės ištraukti arba įdėti atgal, jeigu panorės. Straipsnyje nėra nė vieno klaidingo fakto, tačiau jie pateikiami be galo ne objektyviame šešėlyje ir iš konteksto ištrauktomis frazėmis.

Kaip ir rašome straipsnyje, vakcina nuo B grupės meningokoko jau 2 metus prieinama, tačiau skiepijimosi bumas įvyko šių metų pradžioje, nes talentingi žurnalistai gražiai ir baisiai įtikinamai aprašė mirtinus meningokokinės infekcijos atvejus, kurių keli kasmet Lietuvoje pasitaiko. Kur aš lenkiu? Kažkoks "objektyvios vakcinacijos" šalininkas (suprask objektyvi - tai tolygu nusiteikusi prieš skiepus) pasipiktino, kad žmonėmis taip lengva manipuliuoti ir juos įbauginti, kad pats nusprendė padaryti tą patį. Apie mediciną, statistiką, biologiją ir manipuliavimą nieko neišmanančiam žmogui tai tiesiog nuostabus straipsnis, atskleidžiantis paslėptas, taip mylimas konspiracijos teorijas. Tačiau bent minimaliai pasiskaičiusiam žmogui šis rašinėlis yra komiško pobūdžio, daugelio mano kolegų galvoje pažadinusio mintį - kaip galima taip akivaizdžiai meluoti, negi kažkas tuo patikės????? Tas išgąsdino ir mane, kad atsiras, kas patikės, nes literatūros šaltiniai labai rimti, geri ir įtikinami. Tačiau!! Egzsituoja toks dalykas, kaip faktų iškraipymas, frazių išėmimas iš konteksto, žodžiu - manipuliavimas.

Todėl savo tekste pateiksiu ištraukas iš straipsnio, parodysiu kontekstą, iš kurio jis išimtas nurodytos literatūros sąraše ir jūs patys įsitikinsite, ką reiškia įrodymais pagrįsta medicina.

Straipsnis bus ilgas, nes kabinėtis galima prie kiekvieno sakinio. Labai supykau ant autoriaus, nes greičiausiai rašė atitinkamų žinių nei medicinoje, nei medicininės literatūros interpretavime neturintis žmogus.

Kas krenta pirmiausia į akis, kad visas tekstas paremtas tuo, kad - efektyvumas neaiškus, veiksmingumas neaiškus, šalutinės reakcijos neaiškios ir (o siaube!) nuolat papildomos!!!! Bet koks biomedicininį išsilavinimą turintis žmogus už tokį sakinį imtų gerbti vakcinos kūrėjus, kad jie neslepia informacijos apie pastebimas naujas šalutines reakcijas, o papildo jomis informacinį lapelį. Ačiū jums! Kaip jau rašiau savo viename tekste apie klinikinio tyrimo etapus, kaip vakcina patenka į rinką, jai patekus į rinką nei tyrimai su ja, nei jos vertinimas ir tobulinimas nesibaigia ir tame nėra nieko baisaus, tai nuostabu. Tai jums ne suknelės, kurių partiją kažkas pasiuvo, pardavė ir pamiršo. Žmonės, kurie šią vakciną pagamino, banaliai šnekant, yra labai labai suinteresuoti, kad ji tobulėtų, būtų efektyvi ir veiksminga, nes tik tada ji atneš jiems pelną. Savaime aišku, kad šalys jos kol kas neįveda į privalomų skiepų kalendorių, nes tai daug kainuoja, o šalies biudžetas skirtas ne vien vakcinoms, todėl reikia pasverti, patikrinti, pažiūrėti, kaip kaimynai padarė, pasimokyti iš kitų klaidų arba pasekti kitų šalių geru pavyzdžiu ir tada priimti rimtą ir apgalvotą sprendimą (kaip nusprendžiama, ar vakciną įtraukti į privalomų skiepų kalendorių irgi rašiau tekstukuose apie skiepus). Šalies sprendimas skiepyti jums ne manipuliavimas tėvais - nori įtikinai skiepyti vaiką, nori atkalbėjai, parašęs abejotinos reputacijos tekstuką. Prie to paties svarbu paminėti, kad sergamumo meningokokine infekcija mastai nėra tokie dideli, lyginant su kitomis infekcijomis, prieš kurias yra vakcinos skiepų kalendoriuje, jeigu neturėtume pavyzdžiui tymų vakcinos, tai delfis rašytų kas mėnesį po šimtą tokių tragiškų straipsnelių, kaip kad meningokoko atveju - kaip atpažinti, ką daryti, kaip gydyti. Prieš meningokoką bent jau galime panaudoti antibiotiką, nes tai bakterija, o prieš tymus, deja, - nieko, nes tai virusas, todėl svarbi yra profilaktika - t.y. vakcinacija.

Savo tekstuose apie skiepus rašiau apie makroorganizmo (pvz. žmogaus) ir mikroorganizmo (pvz. meningokoko) savybes, nuo kurių priklauso, ar žmogus susirgs, ar imunitetas susidarys, koks šansas, kad susirgs, kaip lengva užsikrėsti ir pan. Kalbant apie sergamumą meningokokinę infekciją, būdingi pavieniai atvejai (kuriais mus gąsdina delfis) ir protrūkiai didelėse žmonių susibūrimo vietose (pvz. Mekoje, kariuomenėje).

"Jeigu pasiskiepysite šia vakcina, tai neužtikrins, kad nebegalite susirgti jokia meningokokine infekcija" - visiška tiesa, vakcinos informaciniame lapelyje šiuo klausimu randu labai džiuginančią informaciją: Imunizacija Bexsero vakcina skirta bakterijas naikinančių antikūnų, kurie atpažįsta vakcinos antigenus NHBA, NadA, fHbp ir PorA P1.4 (imunodominantinis antigenas, esantis OMV komponente), gamybai stimuliuoti ir saugoti nuo INVAZINĖS meningokokinės ligos (IML). Vadinasi, nuo invazinių ligos formų aš apsaugota, ko daugiau reikia? Šią vakciną ir taip buvo be galo sunku sukurti, tai kad sukurta tokia, kuri apsaugo nuo pavojingiausių ligos pasireiškimo formų, jau yra didelis pasiekimas (beje, panaši situacija ir su rotaviruso vakcina). Be to niekas neslepia, kad vakcina yra nuo B serogrupės meningokokų, o dar yra ir A, ir C (prieš kuriuos LT irgi yra vakcina), ir W, ir dar kitų. Bet B išsivysčiusiose šalyse sukelia pavojingiausius ir liūdniausius ligos atvejus.

"Lietuvoje diagnozė laboratoriškai patvirtinama toli gražu ne visada. 2014 m. – tik maždaug trims ketvirtadaliams. Iš šių atvejų apie 60 proc. nustatyta Neisseria meningitidis B serogrupė. Pavyzdžiui, iš penkių mirties atvejų tik du buvo patvirtinti laboratoriškai: iš jų vienam asmeniui išskirta šių bakterijų serogrupė B. Tad nėra aišku, koks tiksliai yra sergamumas ar mirštamumas nuo B serogrupės meningokokų sukeltų infekcijų. Tik turint šią informaciją būtų galima vertinti, ar vakcina būtų galėjusi apsaugoti nukentėjusiuosius. Mat vakcina „Bexsero“ deklaruoja apsaugą tik nuo tam tikrų B serogrupės meningokokų padermių" - visiškai iškreiptas tekstas, jis išimtas iš sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2014 m. apžvalgos. Visas tekstas skamba taip - "Lietuvoje 2014 m. kliniškai meningokokinės infekcijos diagnozė patvirtinta tik 25,4 % (18 atv.), laboratoriškai – 74,6 % (53 atv.). Iš visų laboratoriškai patvirtintų atvejų 58,5 % nustatyta N. Meningitidis B serogrupė (31 atv.), 7,5 % - C serogrupė (4 atv.), likusiems 34 % serogrupė nenustatyta (18 atv.)". Visi su medicina susiję asmenys visais laikais žino, kad 100% nustatyti sukėlėją yra neįmana dėl mano minėtų mikroorganizmo specifinių savybių, be to patys šio teksto autoriai pradžioje rašė, kad Neisseria meningitidis labai jautri išorinės aplinkos poveikiui, todėl vargšė gali numirti, kol mes ją iki laboratorijos nugabensime. Būtent tam gydytojai ir mokosi visą gyvenimą, kad sugebėtų kliniškai nustatyti ligas, kurių nustatyti nesugeba mašinos. Reikia džiaugtis, kad gydytojas sugeba kliniškai nustatyti meningokokinės infekcijos diagnozę ir skirti jums antibiotiką, nes kol sulauksite tyrimų atsakymų (pvz. pasėlio rezultatai ateina po 3d., nustatyti sukėlėjo genetinę medžiagą užtuks ne mažiau 8-12 h), jau bus šaukštai po pietų, galite ir nesulaukti. 

"Dėl oficialių rekomendacijų trūkumo iš valstybinių Lietuvos institucijų, be to, masinėms informacijos priemonėms sukėlus kone naują epidemiją nesant nei sergamumo, nei mirštamumo padidėjimo, tėvai išpirko „Bexsero“ ir net užsirašinėja į eilę pasiskiepyti mėnesiams į priekį. O juk vakcina rinkoje jau yra dvejus metus. Svarbu pabrėžti, kad ši vakcina nėra paracetamolio žvakutė, dėl kurios naudojimo tėvai dažniausiai nusprendžia savarankiškai, neturėdami jokios svarbios informacijos, nepasidomėję nei kontraindikacijomis, nei vaiko imuninės sistemos būkle, nei pačios vakcinos saugumu ar veiksmingumu" - rekomendacijų trūksta, nes kaip ir rašoma vakcina nauja. Taip, žiniasklaidą pateikė informaciją, tėvus apėmė panika dėl vaikų gyvybės - normali tėvų reakcija. Taip vyksta nuolat. Tik aprašo kas nors kokią nors ligą, iškart kitą dieną pusę ligonių sau tą ligą nusistatę. Labai gaila, kad autorius galvoja, jog paracetamolio žvakutę galima naudoti į kairę ir į dešinę, matyt nežino, kaip paauglės žudosi paracetamoliu ir koks jo toksinis poveikis kepenims. Labai norėčiau pamatyti, kai įvertinama vaiko imuninė būklė ir tą "gydytoją", kuris tai daro. Vienintelis būdas įvertinti vaiko imuninę būklę tam tikros ligos atžvilgiu, tai nustatyti konkrečių antikūnų prieš tą ligą kiekį kraujyje (pvz. noriu pasiskiepyti nuo vėjaraupių, bet mama nepamena, ar jais vaikystėje sirgau, nusistatau antikūnų titrą prieš vėjaraupius ir žinau, ar jų turiu pakankamai, ar ne).  Be to paracetamolio žvakutė čia įkišta iš tokio konteksto literatūros šaltinyje: "JCVI noted that data from clinical trials suggest that the frequency of fever following routine infant immunisations would be expected to substantially increase if Bexsero® is given with other routine infant immunisations20. However, concomitant administration of prophylactic paracetamol reduces fever rates without significantly reducing immunogenicity" (žodžiu, rašoma, kad paracetamolio skyrimas, jeigu karščiuojame nuo vakcinos, nesumažins jos efektyvumo). 

Apie aliumino vaidmenį. Kai aprašinėjau vakcinos sudedamąsias dalis, minėjau, kad aliuminis reikalingas vakcinos poveikiui sustiprinti. Aiškinu. Vakcinos gaminimo metu reikia išskirti tokį sukėlėjo komponentą, kuris nesukeltų ligos, bet sudarytų imunitetą. Meningokoko serogrupės B atstovuose tai padaro tam tikri polisacharidai, kurių sugebėjimas iššaukti imuniteto susiformavimą yra labai silpnas, neaiškinant visų mechanizmų, aliuminio drusko tarnauja tam, kad šį poveikį sustiprintų. Nes net persirgę meningokokinę infekciją mes neįgysime tokio stipraus imuniteto, koks jis susidarys pasiskiepyjus, nes į vakciną įdėtas specialus pagalbininkas (aliuminio druska), kuris tarsi patobulina mikroorganizmo sugebėjimą sukelti imunitetą.

"Iki minėtos MenB vakcinos registracijos paskiepytųjų šia vakcina buvo itin mažai, tik kiek daugiau nei 5000 kūdikių / mažų vaikų ir apie 2500 jaunuolių / suaugusiųjų, tad reti ir sunkūs šalutiniai poveikiai dar nenustatyti. EMA (Europos vaistų agentūra, kuri ES mastu registruoja visus vaistinius preparatus) šiai vakcinai yra suteikusi išskirtinės kontrolės statusą, t. y. ji stebima daug atidžiau nei kiti preparatai. Nuo registracijos pradžios jau kelis kartus gamintojas buvo priverstas papildyti nepageidaujamų reakcijų sąrašą nustačius naujus faktus" - padaryta tokia išvada iš italų pateikto straipsnio, kuriame jie rašo apie vakcinos įvedimą savo šalyje ir tolimesnius planus, kad faktai nebūtų iškreipti įdėsiu ištraukas iš jų originalaus straipsnio: Compared to other vaccine-preventable diseases, the IMDs incidence in Italy is low; however, IMDs are associated with a high lethality rate and high risk of complications. Serogroup B accounts for the vast majority of meningococcal infections in Italy 4CMenB vaccine has good immunogenicity profile against invasive meningococcal disease B. Further evidence are needed and are currently being collected on the vaccine clinical effectiveness, duration of protection and cost-effectiveness. 4CMenB is under additional monitoring for the next five years and this will allow to collect detailed data on suspected adverse reactions. We present updated data on the eight Italian regions that have already implemented 4CMenB for the 2014 and 2015 birth cohorts taking into consideration IMDs burden in Italy. Our data will help to plan, implement and evaluate 4CMenB immunization programmes in other Italian setting. This will require careful consideration on timing, doses, and co-administration with other vaccines but also further economic assessments and strengthened efforts by institutions and scientific societies to promote health education and good communications among the population. (IMD - invasive meningococcal disease)". Trumpai tariant - jie pasižada toliau tirti veiksmingumą, šalutines reakcijas, apie tai informuoti, nes vakcinos veiksmingumas neabejotinas, bet nepakankamai ištirtas. Ot gražu... Kita šalis, turinti didžiulę kontrolę sveikatos apsaugoje ir didžiulius reikalavimus gydytojams, dar štai ką - "The MenB vaccine was introduced into the routine UK schedule on 1st September 2015. It is available to all new babies born on or after 1st July 2015. The vaccine is given at 2 and 4 months, with a booster at 12 months". Nors, remiantis tam tikrai straipsniais, šia vakcina rekomenduojama skiepyti tik rizikos grupėje esančius asmenis, o ne rutiniškai visus vaikus (kaip ir Lietuvoje, sergamumas meningokokine infekcija nėra didelis, žr. citatą aukščiau). Dėl amžiaus grupių, kurias skiepyti, įvairių tyrimų autoriai nesutaria, vieni sako, kad paaugliai, jauni suaugę patenka į rizikos grupes, kiti, kad reikėtų skiepyti jau kūdkius.  Kaip būtent skamba frazė apie šalutines reakcijas; "Whilst thousands of infants and older children had been given Bexsero®25, JCVI noted that data are too limited to identify rare reactions to the vaccine", skamba kiek kitaip, ar ne? Aiškinu skirtumą – tekste sakoma, kad tiek mažai paskiepyta, kad neaiškios šalutinės reakcijos, o orginaliame tekste rašoma – kad nors ir paskiepyti keli tūkstančiai asmenų, vistiek tos informacijos trūksta visoms sunkioms bei retoms šalutinėms reakcijoms atrasti. 

"Tačiau net ir tuo atveju, jei toks sprendimas bus priimtas vėliau, įtraukti „Bexsero“ ir į taip jau perkrautą kūdikių skiepijimo kalendorių bus sudėtinga, nes tektų arba vienu metu skiepyti po 2–3 vakcinas (tai padidintų pašalinių reakcijų stiprumą), arba dažninti apsilankymus pas gydytojus, o tai taip pat nėra optimalus variantas. Nukelti vaikų vakcinavimą nuo B serogrupės sukeliamų infekcijų į antruosius gyvenimo metus, kai skiepų vaikams tenka mažiau, taip pat nėra gera išeitis, mat taip liktų neapsaugota būtent labiausiai pažeidžiama amžiaus grupė" - buvo tirtos šalutinės reakcijos ir kitų vakcinų veiksmingumas, skiepyjant Bexsero kartu su kitomis skiepų kalendoriuje esančiomis vakcinomis, nustatyta, kad tiems, kurie gavo Bexsero dažniau pasireiškė karščiavimas virš 38*C, todėl kiekvienas gali rinktis, ar tai svarus argumentas vakcinos vengimui. 

Taip pat jie rašo, kad vakcina neefektyvi, nepadengia visų sukėlėjų, neapsaugo nuo ligos ir pan. Šaltiniuose, iš kurių ši informacija ištraukta, pabrėžiama, kad nuo VIENOS vakcinos dozės nesusidaro pakankama apsauga, reikalinga antra dozė, po metų stiprinamoji dozė, o idealiu atbeju pakartotinas skiepas paauglystėje. Panaši situacija yra ir su skiepais nuo erkinio encefalito. 

Ši vakcina buv gaminama ilgai ir ypatinga tuo, kad sukurta speciali technologija, leidžianti atskleisti, kurios mikroorganizmo dalelės sukelia organizmo reakciją ir kaip pagaminti vakciną, kad organizmas jos pagalba tas pačias daleles išmoktų atpažinti ir patekus ligos sukėlėjui ir greitai generuoti apsaugą, jam nespėjus sukelti ligos.  

Tekstuose apie rutininę vakcinaciją naudojamas terimas "cost effectiveness", ką galėtume išversti - ar apsimoka šaliai skiepyti visus vaikus nuo tam tikros ligos. Turint dabartinius ribotus duomenis apie naujos Bexsero vakcinos veiksmingumą, ilgalaikiškumą, apsaugą nuo meningokokų nešiojimo nosiaryklėje tikrai vakcinos įvedimas nėra "cost effective" šaliai, bet kai kalba eina apie tavo vaiko gyvybės kaina, tada viskas atrodo kitaip.

Kol kas tiek informacijos apvirškinimui, susipažinimui su tekstu, bus papildymas, nes tiek daug iškreipto faktų pateikimo viename tekste dar nesu mačiusi.

Receptai
Galėtų kas nors išleisti receptų knygą kūdikiams. Iš tikrųjų, tai būtų super paprasti receptai, su super paprastais ingredientais ir jokia prieskonių firma negalėtų paremti jūsų knygos leidimo grin emoticon
Nuo ko pradėti, jeigu noriu gaminti kūdikiui (vaikui iki 1m.) pati?
Pirmiausia - jiems nereikalingi jokie prieskoniai ir pagardai. Visiškai jokie! Labai paprasta. Jeigu be galo norisi, galima kokių krapų nuo vasaros užšaldytų įdėti į tyrelę, tik mažesniam leliukui reikia juos gerai "sublenderiuoti", kad niekur neužstrigtų pakeliui į skrandį, bet ir tai labiau mamos nervams, kad vaikui neskanu nuraminti nei jam pačiam reikia, nes patikėkit - jam tikrai arba viskas skanu, arba viskas neskanu.
Jeigu nežinote iš ko gaminti, kiek ko pridėti, kokią košę, daržoves rinktis, kada įvesti vaisius, uogas, žuvį, mėsą ir pan. - ne bėda. Nueinate į parduotuvę ir pasiskaitote vaikiškų tyrelių sudėtį, ant kiekvienos iš jų parašytas amžius mėnesiais - pvz uogos - nuo 8 mėn., žuvis - nuo 9 mėn., mėsa nuo 6 mėn. (taip pat pažiūrėkit kokia mėsa - niekur kiaulienos nėra). Taigi, super paprasta, kažkas už mus jau atliko darbą ir nustatė, kada kokį maistą kūdikis jau toleruoja. Taip pat niekur kūdikių skyriuje nerasite manų košės, bus visos, kokių tik norite, bet ne manų! Jeigu, kas nors mane apšvies, kodėl mamos renkasi manų košę, būsiu labai dėkinga, nes logiško atsakymo šiam pasirinkimui nerandu.
Gaminti kūdikiui namuose gerai dėl to, kad mamos siekdamos sutaupyti laiko, ima taisyklingai ir sveikai maitinti savo šeimą. Paprastas pvz. - sumeti į garų puodą kalakutieną, morkas, brokolius (ar kokias cukinijas, kalafiorus, moliūgus ir pan.), bulves, svogūną. Kai viskas išverda - sublenderiuoji, kiek reikia (vienam kartui arba keliems ir įdedi į šaldytuvą), o kas lieka sumeti į gilią keptuvę, įdedi druskos, prieskonių, žolelių kokių ir valio - per 30 min. turi maistą ir kūdikiui, ir visai šeimai. Truputį didesniam kūdikiui superinė išeitis - sriuba. Gali būti trinta, gali būti paprasta. Bet ką į ją sumeti (gerai, kad ir kokia mėsa būtų - pvz. vištiena) ir turi 2 patiekalus - sumaitini sriubą prieš pietų miegą, o nubudus sveikai be prieskonių sriuboje išvirtą vištieną. Atskirti sriubą irgi galima - išverdi viską be prieskonių, atpili kiek reikia ir įdedi kokius nori prieskonius.
Gaminant vaisines tyreles, gėrimus - verdi pvz obuolių kompotą (aišku, kad be jokio papildomų cukraus) - skystis puikiai tinka vaikui atsigerti, o iš virtų obuolių galima pagaminti superinę tyrelę užkandžiui. Taip pat ir aviečių ar juodųjų serbentų kompotas (tik reikės nuo kauliukų minkštimą pertrinti per sietelį, o patį kompotą nukošti, kad nepatektų kauliukų ir kūdikis jų neįkvėptų, be to ir žindukas arba gertuvė užsikemša).
Taigi, neatrodo taip baisu, kaip atrodo iš pradžių, dabar "blenderis" yra geriausias mano draugas.
Pirktinės tyrelės geros tuo, kad būna praturtintos vitaminu C, kuris reikalingas geležiai įsisavinti, o geležies daugiausia yra jautienoje ir triušienoje.Reikia atsiminti, kad geležies įsisavinimą slopina pienas, todėl mėsos užsigerti mišinuku ar mamos pienu nereikėtų.Pradėti reiktų nuo patiekalų su 1 produktų ir palaipsniui įvedinėti kitus produktus, kad atsektume, kuriam produktui alergija ar kurio kūdikis netoleruoja. Nereikia bijoti, kad produktuose yra riebalai ir cholesterolis, kūdikiui jie būtini, nes cholesterolis yra pagrindinė ląstelių membranos sudedamoji dalis.
Sultis geriausia duoti iš puoduko ir atskiesti. Taip apsaugosime dantukus nuo karieso ir inkstus nuo akmenukų. Sulčių negalima duoti gerti prieš miegą (geriau mišinuką ar mamos pieną) ir neduoti jų siurbti nuolat, galima pvz. užsigerti pietus.
Kad nereikėtų visko įsiminti ir žinias būtų lengviau struktūrizuoti, man labai patinka ši lentelė.

Apie rėkiantį vaiką.
Vaikų tema kelia daug diskusijų, žadina tėvų, senelių ir visų su vaikais susijusių ir nesusijusių žmonių širdyse abejones, ypač auklėjimo tematika. 
Rėkiantis vaikas (populiariausia amžiaus grupė 1,5-5 metai) kelia daug emocijų. Ar galima ir šiems psichologiniams, neapčiuopiamiems reiškiniams rasti mokslinį paaiškinimą?
Literatūroje vaiko vokalą skirsto į aukšto lygio (tai vadinamieji "psichai', "ožiai", "cypimas" ir pan., angl. tantrums) ir žemo lygio (verkimas, liūdesys, su kuriais paprastai tėvams kyla mažiau problemų ir juos dažniausiai nuramina paprastas "caca lialia"). 
Pirmiausia šokiruojantis faktas - vaikas yra autonominė asmenybė, kuri savo galvoje nepriklausomai nuo tėvų generuoja kažkokius norus, idėjas, mintis ir pan. 
Antras šokiruojantis faktas - kaip kad vaikas gimsta nemokėdamas kalbėti, naudotis stalo įrankiais, tualetu ir pan., taip jis nemoka tinkamai reaguoti į savo jausmus, emocijas ir jas kontroliuoti. Taigi - rėkiantis vaikas nesistengia specialiai kažką blogo padaryti tėvams ar kitiems giminaičiams, tai jo raidos etapas. 
Trečiasis šokiruojantis faktas - vaikas mokosi imdamas iš tėvų pavyzdį, todėl tam tikro įgūdžio ugdymas pačiam to įgūdžio neturint yra beprasmis.
Mokslininkai ištyrę psichuojančius vaikus nustatė, kad psichas trunka max iki 5 min. (mums tai visa amžinybė). Jeigu destruktyvus elgesys išlieka 3-4 m. amžiuje, vadinasi, neišmokome laiku valdyti emocijų.
Kova su rėkiančiu vaiku, tai kova su savimi. Todėl sugalvojau surašyti patikrintus, literatūroje pasiūlytus rėkimo valdymo būdus. Jie apima padėties įvertinimą, rėkimo nutraukimą ir rėkimo prevemciją.
1. Įsivaizduokite, kad ruošiate sudėtingą patiekalą/remontuojate dviratį ar pan. ir jums kas 2 min. kas nors skambina. Nervuoja? O dabar įsivaizduokite, kad atsisėdote žaisti ir jus kas 2 min. kalbina valgyti arba eiti miegoti. Kaip Jūs pasielgtumėte? Paprašytumėte paskambinti po 30 min., kai baigsite procesą, kuriam reikia susikaupimo, aprėksite skambinėtoją arba 
mesite savo veiklą, jeigu jums reikės atlikti kažką daug svarbesnio. Mintis, atrodo, aiški. 
2. Kokias išvadas padaro vaikas, jeigu į jo rėkimą atsako agresija ir garsesniu rėkimu? Nugali stipresnis, visada stenkis būti stipresniu, mušk stipriau, rėk garsiau, tada gausi, ko nori.
3. Ignoravimas. Kartais padeda, bet ne visiems vaikams, nesutrumpina rėkimo trukmės. Neišsprendžia situacijos.
4. Vaikui rėkimo metu nėra gerai. Jis rėkia, nes tai vienintelis būdas, kurį kol kas moka, nerimui, stresui numalšinti. 
5. Mano manymu svarbiausias punktas - reaguoti tinkamai ne į blogą, o į gerą elgesį. Paprastai nemokame reaguoti, kai vaikas elgiasi gražiai, kai nepratrūksta ten, kur galėtų tai padaryti. Kodėl? Nes toks ir turi būti elgesys, tai kam į jį reaguoti. Mes tą žinome, bet vaikas ne. Todėl žodžiai - tu padarei labai gerai, oho kaip tau puikiai pavyko, saunuolis, taip daryk ir kitą kartą - turi aukso vertę rėkimo prevencijai. Tokiu būdu išvengsime rėkimo, kurio tikslas gauti tėvų dėmesį.
6. Vaikas rėkia, kai bijo, kai yra nežinomybė. Pvz.: visada gražiai ruošiamės į darželi, prausiamės, ramiai valgome, rangiamės, o šiandien pramiegojome! Rutina sugriuvo, mama nervuota, tėtis piktas, kažką reikia daryti. Ką daryti? Rėkti. Juk nesitikite iš vaiko, kad jis apžvelgs šią chaotišką situaciją ir pagalvos - o siaube, mes pramiegojome, mano tėvams turbūt labai sunku viską suspėti, aš geriau greitai viską suvalgysiu ir pasėdėsiu ramiai kamputyje, kol mane aprengs. To reikia tikėtis iš savęs.
7. Reikėtų nepamiršti, kad vaikas kartais nori valgyti, miegoti, jam šalta, karšta arba jis serga, jam skauda, užkietėjo viduriai ir pan.
8. Pergudravimas. Isterijos kontrolei būtinos kasdienės AIŠKIOS RIBOS, kurios nesikeičia priklausomai nuo vaiką prižiūrinčio asmens. Kad jos išliktų, konfliktiškoje situacijoje tėvai visada turi likti "laimėtojais", kad mažasisi netaptų manipuliatoriumi. Paaiškinsiu. Prieš miegą reikia susitvarkyti žaislus, didžiausia isterija arba tiesiog atsisakymas tai daryti, priversti sudėti, žaidimo forma sudominti sudėti neveikia. Išėjimo "laimėtoju" vaiko akyse pavyzdys - mama su tėčiu ir kokiu nors pagarbą vaiko akyse turinčiu žaislu deda žaislus į dėžutę ir tarpusavyje aptarinėja, kos tai be galo įdomus ir naudingas procesas. Baigiant tvarkyti žaislus, vaikas nejučia įsijungia į tvarkymo procesą. arba bent jau stebi tinkamo elgesio pavyzdį ir po mėnesio, dviejų ar pusės metų su malonomu tvarkosi pats.
9. RITUALAI. Labai padeda, jeigu vaikas nenori eiti miegoti ir kelia isteriją. Reikėtų sugalvoti ilgą ritualą, pvz. tokia veiksmų seka - sutvarkyti žaislus, suvalgyti kažką skanaus, išsivalyti visiems šeimos nariams dantis, persirengti, surinkti mylimus žaisliukus ir paguldyti jos miegui. Šių veiksmų metu užsimiršta nervai ir pamatęs pažįstama veiklą vaikas į ją nejučia įsitraukia.
10. MAINAI. Liūdna ir pikta, kai nuolat girdi ne ir nieko negalima. Išeitis yra - reikia vietoj to, ko negalima, iš karto pasiūlyti tai, kas galima. Pvz. vaikas paėmė dūžtančia stiklinę, pavojingai ja mosikuoja, spaudžia prie savęs ir neatiduoda. Galima paaiškinti, kad sudūžus stiklinei bus popa, be to - o! koks superinis gražus puodelis su šuniuku! man atrodo tas šuniukas dar kažką sako... 
11. Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Vaikas turi suprasti, kad jūsų elgiasiui yra svarbi priežastis, kad jūs neatimate kažko, nedarote kažko, nes jums tiesiog norisi.
Pagąsdinimui - kada isterijos tampa problema, kurią reiktų gydyti: vaikas virš 5

Apie slogą.
Straipsnelis orientuotas į mažus vaikučius (kažkur iki 2 m. amžiaus), nes jiems sloga nėra pati lengviausia liga, kaip kad suaugusiems ir vyresniems vaikams. Pirmiausia dėl to, kad pasakyti tinkamai nieko negali, kontaktas su jais paprastai apsunkintas (ypač iki 1 m. amžiaus), išsipūsti nosies nemoka (o ir stipriai pūsti mažiems vaikams pavojinga, kad į ausis neįpūstų visko), turi tam tikras anatomines savybes (vamzdelis, jungiantis nosies landas su ausimis yra santykinai platus ir horizontalus - tiesus kelias infekcijai iš nosies į ausį) ir tiesiog - jie mažučiai ir jų be galo gaila.
Slogą vadinsime gražiai vienu bendru pavadinimu - rinitas. Jis pasireiškia sekreto tekėjimu iš nosies, užgulta nosimi ar čiaudėjimu, trunkančiu daugiau nei 1h per dieną. Šis laiko tarpo panaudojimas apibrėžime man labai patinka, nes gali būti trumpalaikiai rinito epizodai - pvz. nubudna su užgulta nosyte po nakties miego, nes namie šildo radiatoriai ar atpila pienuką ne į išorę, o į vidų, ir jis patenka į nosį (būtent šis punktas neretai palaikomas infekcine sloga, o dar jeigu temperatūra 37, kas kūdikiui yra visiška norma, tai šakės, važiuojam į priėmimą :)))).
Rinitą galėtume suskirstyti į alerginį, nealerginį ir infekcinį.
Dabar alergija labai madoj. Kiekviena save gerbianti mama turi atrasti vaikui kokią nors alergiją. Tačiau remiantis statistika bent vieną kartą per metus ikimokyklinio amžiaus vaikui rinitas būna virš 60% tirtų vaikų, tačiau tik apie 4% randama alergija. Dar kalbant apie kūdikius ir alergiją - jeigu yra alerginis rinitas, tai dar nereiškia, kad jis alergiją išprovokuojantį veiksnį įkvėpia (namų dulkių erkių išmatas ar kokių gyvūnų kailiukus), kūdikiams dažniausiai būna alergija maistui, kuri gali pasireikšti ne tik bėrimu, bet ir sloga. Vaikai iki 6 m. vidutiniškai serga sloga 6-8 k./m., paprastai nuo rugsėjo iki balandžio.
Visos kitos priežastys maždaug aiškios - tai arba infekcija, arba kokia super reta liga. Kalbant apie infekciją, kūdikiams apie 90% ji yra virusinė, nes nuo įvairių Haemophilus'ų, pneumokokų, kokliušų ir panašių piktų bakterijų protingų tėvelių vaikai yra paskiepyti (apie skiepus būtinai parašysiu, mano antra mylima tema po miego). Grubiai tariant apie sinusitą - kūdikiai juo neserga, nes jų didžioji dalis sinusų neišsivystę - nėra sinusų, nėra sinusito.
Taigi reiktų pakalbėti apie nosytės priežiūrą.
- Jeigu rinitas alerginis, tai gydytojas alergologas pasistengs surasti alergiją sukeliantį veiksnį (neretai vaikams iki 1 m. ši paieška yra sudėtinga) ir paskirs gydymą.
- Jeigu vaikelis neatpila pieno, o ima šnopuoti paguldytas po maitinimo, pakiškite ką nors po čiužiniu, kad gulėtų su šiek tiek pakeltu galvūgaliu, o ne horizontaliai. Jeigu žiemą radiatoriai šildo kaip pašėlę - drėkinkite orą.
- Kai nosis stipriai "bėga" iškyla rimtų problemų, nes daugelis lašiukų yra nuo 1m. ir parašyta, kad nepakanka duomenų apie jų skyrimą kūdikiams. Mažiems vaikučiams rekomenduojama rinktis ne purkštukus, o lašinamus su pipete lašus į nosį. Lietuvoje gydytojas gali parašyti specialų receptą vaikui iki 1m. lašiukams su adrenalinu, kuris sutraukia nosytės kraujagysles ir kuriam laikui sumažėja sekreto tekėjimas iš nosies. Tokius lašiukus reiktų sulašinti prieš maitinimą, kad kūdikis galėtų pakankamai suvalgyti pieno ir nepavargtų, gautų pakankamą skysčių kiekį (nes jam nemažai pro nosį išbėga, o jeigu dar karščiuoja) ir nenumestų svorio sirgimo metu.
- Nelašinkite mamos pienos į nosį (taip taip, radau ir tokį metodą slogai gydyti, nes mamos piene atseit yra antikūnai, kurie nosyje užmuš virusą - pasakysiu jums taip - per vėlu, nes vietinis imunitetas nosyje turėjo suveikti iki prasidedant slogai, dabar visa kova su virusu vyksta per kraują).
- Jeigu snarglys bėga į išorę per pilvą - valio, nekankinkite vaiko su atsiurbėjų kišimu į nosį (galima sukelti kraujavimą, nes trapi gleivinė, nors jie ir švelnūs bei pritaikyti kišti kūdikiam į nosį), viskas išbėgs ir praeis greičiau nei intensyviai gydant. Padėtis su pakeltu galvūgaliu irgi palengvina kvėpavimą ir snarglio ištekėjimą (gravitacijos dėka viskas).
- Niekada niekada niekada neduokite ikimokyklinio amžiaus vaikui jokių sekretą skystinančių preparatų (kosulys gali būti nuo to, kad sekretas iš nosies dirgina ryklę).
- Apie visus homeopatinius aš turiu labai neigiamą nuomonę, todėl neišsiplėsiu, o kada nors skirsiu jiems savo pamąstymų ir, be abejo, įrodymais pagrįstos medicinos straipsnelį.
- Eikite pasivaikščioti (aišku ne į Akropolį), gryname ore bus lengviau kvėpuoti, vargšas ligoniukas galės numigti ir pailsėti. Pasivaikščiojimas bet kokiu atveju yra teigiamas dalykas. Šunį žmonės išveda kasdien į lauką, tai reiktų ir vaiką prisiversti išvesti. Vasarą irgi galėsite apsaugoti namų grindis nuo neigiamo žalingo poveikio.
- Yra duomenų, kad jūros vandenyje esanti druska padeda sutraukti kraujagysles ir sumažinti slogą, neblogai tinka ir sudžiuvusiai nosiai padrėkinti, sukietėjusiam sekretui išplauti. Tik nenaudokite slėginių purkštuvų! Vaikučių nosytė tokia gležna, kad gali pavykti kiaurai nosį praplauti. Rekomenduojamas būtent sūrus vanduo, nes vanduo iš krano turi mažiau mineralinių medžiagų ir dėl jų judėjimo pro ląstelės membraną (o paskui juos ir vandens) gleivinė pabrinks ir dar daugiau išskirs sekreto.
Paprasta sloga toks dalykas (ne alerginė) - kuo mažiau lysime į nosį, tuo greičiau sloga praeis.