Receptai
Galėtų kas nors išleisti receptų knygą kūdikiams. Iš tikrųjų, tai būtų super paprasti receptai, su super paprastais ingredientais ir jokia prieskonių firma negalėtų paremti jūsų knygos leidimo grin emoticon
Nuo ko pradėti, jeigu noriu gaminti kūdikiui (vaikui iki 1m.) pati?
Pirmiausia - jiems nereikalingi jokie prieskoniai ir pagardai. Visiškai jokie! Labai paprasta. Jeigu be galo norisi, galima kokių krapų nuo vasaros užšaldytų įdėti į tyrelę, tik mažesniam leliukui reikia juos gerai "sublenderiuoti", kad niekur neužstrigtų pakeliui į skrandį, bet ir tai labiau mamos nervams, kad vaikui neskanu nuraminti nei jam pačiam reikia, nes patikėkit - jam tikrai arba viskas skanu, arba viskas neskanu.
Jeigu nežinote iš ko gaminti, kiek ko pridėti, kokią košę, daržoves rinktis, kada įvesti vaisius, uogas, žuvį, mėsą ir pan. - ne bėda. Nueinate į parduotuvę ir pasiskaitote vaikiškų tyrelių sudėtį, ant kiekvienos iš jų parašytas amžius mėnesiais - pvz uogos - nuo 8 mėn., žuvis - nuo 9 mėn., mėsa nuo 6 mėn. (taip pat pažiūrėkit kokia mėsa - niekur kiaulienos nėra). Taigi, super paprasta, kažkas už mus jau atliko darbą ir nustatė, kada kokį maistą kūdikis jau toleruoja. Taip pat niekur kūdikių skyriuje nerasite manų košės, bus visos, kokių tik norite, bet ne manų! Jeigu, kas nors mane apšvies, kodėl mamos renkasi manų košę, būsiu labai dėkinga, nes logiško atsakymo šiam pasirinkimui nerandu.
Gaminti kūdikiui namuose gerai dėl to, kad mamos siekdamos sutaupyti laiko, ima taisyklingai ir sveikai maitinti savo šeimą. Paprastas pvz. - sumeti į garų puodą kalakutieną, morkas, brokolius (ar kokias cukinijas, kalafiorus, moliūgus ir pan.), bulves, svogūną. Kai viskas išverda - sublenderiuoji, kiek reikia (vienam kartui arba keliems ir įdedi į šaldytuvą), o kas lieka sumeti į gilią keptuvę, įdedi druskos, prieskonių, žolelių kokių ir valio - per 30 min. turi maistą ir kūdikiui, ir visai šeimai. Truputį didesniam kūdikiui superinė išeitis - sriuba. Gali būti trinta, gali būti paprasta. Bet ką į ją sumeti (gerai, kad ir kokia mėsa būtų - pvz. vištiena) ir turi 2 patiekalus - sumaitini sriubą prieš pietų miegą, o nubudus sveikai be prieskonių sriuboje išvirtą vištieną. Atskirti sriubą irgi galima - išverdi viską be prieskonių, atpili kiek reikia ir įdedi kokius nori prieskonius.
Gaminant vaisines tyreles, gėrimus - verdi pvz obuolių kompotą (aišku, kad be jokio papildomų cukraus) - skystis puikiai tinka vaikui atsigerti, o iš virtų obuolių galima pagaminti superinę tyrelę užkandžiui. Taip pat ir aviečių ar juodųjų serbentų kompotas (tik reikės nuo kauliukų minkštimą pertrinti per sietelį, o patį kompotą nukošti, kad nepatektų kauliukų ir kūdikis jų neįkvėptų, be to ir žindukas arba gertuvė užsikemša).
Taigi, neatrodo taip baisu, kaip atrodo iš pradžių, dabar "blenderis" yra geriausias mano draugas.
Pirktinės tyrelės geros tuo, kad būna praturtintos vitaminu C, kuris reikalingas geležiai įsisavinti, o geležies daugiausia yra jautienoje ir triušienoje.Reikia atsiminti, kad geležies įsisavinimą slopina pienas, todėl mėsos užsigerti mišinuku ar mamos pienu nereikėtų.Pradėti reiktų nuo patiekalų su 1 produktų ir palaipsniui įvedinėti kitus produktus, kad atsektume, kuriam produktui alergija ar kurio kūdikis netoleruoja. Nereikia bijoti, kad produktuose yra riebalai ir cholesterolis, kūdikiui jie būtini, nes cholesterolis yra pagrindinė ląstelių membranos sudedamoji dalis.
Sultis geriausia duoti iš puoduko ir atskiesti. Taip apsaugosime dantukus nuo karieso ir inkstus nuo akmenukų. Sulčių negalima duoti gerti prieš miegą (geriau mišinuką ar mamos pieną) ir neduoti jų siurbti nuolat, galima pvz. užsigerti pietus.
Kad nereikėtų visko įsiminti ir žinias būtų lengviau struktūrizuoti, man labai patinka ši lentelė.

Apie rėkiantį vaiką.
Vaikų tema kelia daug diskusijų, žadina tėvų, senelių ir visų su vaikais susijusių ir nesusijusių žmonių širdyse abejones, ypač auklėjimo tematika. 
Rėkiantis vaikas (populiariausia amžiaus grupė 1,5-5 metai) kelia daug emocijų. Ar galima ir šiems psichologiniams, neapčiuopiamiems reiškiniams rasti mokslinį paaiškinimą?
Literatūroje vaiko vokalą skirsto į aukšto lygio (tai vadinamieji "psichai', "ožiai", "cypimas" ir pan., angl. tantrums) ir žemo lygio (verkimas, liūdesys, su kuriais paprastai tėvams kyla mažiau problemų ir juos dažniausiai nuramina paprastas "caca lialia"). 
Pirmiausia šokiruojantis faktas - vaikas yra autonominė asmenybė, kuri savo galvoje nepriklausomai nuo tėvų generuoja kažkokius norus, idėjas, mintis ir pan. 
Antras šokiruojantis faktas - kaip kad vaikas gimsta nemokėdamas kalbėti, naudotis stalo įrankiais, tualetu ir pan., taip jis nemoka tinkamai reaguoti į savo jausmus, emocijas ir jas kontroliuoti. Taigi - rėkiantis vaikas nesistengia specialiai kažką blogo padaryti tėvams ar kitiems giminaičiams, tai jo raidos etapas. 
Trečiasis šokiruojantis faktas - vaikas mokosi imdamas iš tėvų pavyzdį, todėl tam tikro įgūdžio ugdymas pačiam to įgūdžio neturint yra beprasmis.
Mokslininkai ištyrę psichuojančius vaikus nustatė, kad psichas trunka max iki 5 min. (mums tai visa amžinybė). Jeigu destruktyvus elgesys išlieka 3-4 m. amžiuje, vadinasi, neišmokome laiku valdyti emocijų.
Kova su rėkiančiu vaiku, tai kova su savimi. Todėl sugalvojau surašyti patikrintus, literatūroje pasiūlytus rėkimo valdymo būdus. Jie apima padėties įvertinimą, rėkimo nutraukimą ir rėkimo prevemciją.
1. Įsivaizduokite, kad ruošiate sudėtingą patiekalą/remontuojate dviratį ar pan. ir jums kas 2 min. kas nors skambina. Nervuoja? O dabar įsivaizduokite, kad atsisėdote žaisti ir jus kas 2 min. kalbina valgyti arba eiti miegoti. Kaip Jūs pasielgtumėte? Paprašytumėte paskambinti po 30 min., kai baigsite procesą, kuriam reikia susikaupimo, aprėksite skambinėtoją arba 
mesite savo veiklą, jeigu jums reikės atlikti kažką daug svarbesnio. Mintis, atrodo, aiški. 
2. Kokias išvadas padaro vaikas, jeigu į jo rėkimą atsako agresija ir garsesniu rėkimu? Nugali stipresnis, visada stenkis būti stipresniu, mušk stipriau, rėk garsiau, tada gausi, ko nori.
3. Ignoravimas. Kartais padeda, bet ne visiems vaikams, nesutrumpina rėkimo trukmės. Neišsprendžia situacijos.
4. Vaikui rėkimo metu nėra gerai. Jis rėkia, nes tai vienintelis būdas, kurį kol kas moka, nerimui, stresui numalšinti. 
5. Mano manymu svarbiausias punktas - reaguoti tinkamai ne į blogą, o į gerą elgesį. Paprastai nemokame reaguoti, kai vaikas elgiasi gražiai, kai nepratrūksta ten, kur galėtų tai padaryti. Kodėl? Nes toks ir turi būti elgesys, tai kam į jį reaguoti. Mes tą žinome, bet vaikas ne. Todėl žodžiai - tu padarei labai gerai, oho kaip tau puikiai pavyko, saunuolis, taip daryk ir kitą kartą - turi aukso vertę rėkimo prevencijai. Tokiu būdu išvengsime rėkimo, kurio tikslas gauti tėvų dėmesį.
6. Vaikas rėkia, kai bijo, kai yra nežinomybė. Pvz.: visada gražiai ruošiamės į darželi, prausiamės, ramiai valgome, rangiamės, o šiandien pramiegojome! Rutina sugriuvo, mama nervuota, tėtis piktas, kažką reikia daryti. Ką daryti? Rėkti. Juk nesitikite iš vaiko, kad jis apžvelgs šią chaotišką situaciją ir pagalvos - o siaube, mes pramiegojome, mano tėvams turbūt labai sunku viską suspėti, aš geriau greitai viską suvalgysiu ir pasėdėsiu ramiai kamputyje, kol mane aprengs. To reikia tikėtis iš savęs.
7. Reikėtų nepamiršti, kad vaikas kartais nori valgyti, miegoti, jam šalta, karšta arba jis serga, jam skauda, užkietėjo viduriai ir pan.
8. Pergudravimas. Isterijos kontrolei būtinos kasdienės AIŠKIOS RIBOS, kurios nesikeičia priklausomai nuo vaiką prižiūrinčio asmens. Kad jos išliktų, konfliktiškoje situacijoje tėvai visada turi likti "laimėtojais", kad mažasisi netaptų manipuliatoriumi. Paaiškinsiu. Prieš miegą reikia susitvarkyti žaislus, didžiausia isterija arba tiesiog atsisakymas tai daryti, priversti sudėti, žaidimo forma sudominti sudėti neveikia. Išėjimo "laimėtoju" vaiko akyse pavyzdys - mama su tėčiu ir kokiu nors pagarbą vaiko akyse turinčiu žaislu deda žaislus į dėžutę ir tarpusavyje aptarinėja, kos tai be galo įdomus ir naudingas procesas. Baigiant tvarkyti žaislus, vaikas nejučia įsijungia į tvarkymo procesą. arba bent jau stebi tinkamo elgesio pavyzdį ir po mėnesio, dviejų ar pusės metų su malonomu tvarkosi pats.
9. RITUALAI. Labai padeda, jeigu vaikas nenori eiti miegoti ir kelia isteriją. Reikėtų sugalvoti ilgą ritualą, pvz. tokia veiksmų seka - sutvarkyti žaislus, suvalgyti kažką skanaus, išsivalyti visiems šeimos nariams dantis, persirengti, surinkti mylimus žaisliukus ir paguldyti jos miegui. Šių veiksmų metu užsimiršta nervai ir pamatęs pažįstama veiklą vaikas į ją nejučia įsitraukia.
10. MAINAI. Liūdna ir pikta, kai nuolat girdi ne ir nieko negalima. Išeitis yra - reikia vietoj to, ko negalima, iš karto pasiūlyti tai, kas galima. Pvz. vaikas paėmė dūžtančia stiklinę, pavojingai ja mosikuoja, spaudžia prie savęs ir neatiduoda. Galima paaiškinti, kad sudūžus stiklinei bus popa, be to - o! koks superinis gražus puodelis su šuniuku! man atrodo tas šuniukas dar kažką sako... 
11. Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Vaikas turi suprasti, kad jūsų elgiasiui yra svarbi priežastis, kad jūs neatimate kažko, nedarote kažko, nes jums tiesiog norisi.
Pagąsdinimui - kada isterijos tampa problema, kurią reiktų gydyti: vaikas virš 5

Apie slogą.
Straipsnelis orientuotas į mažus vaikučius (kažkur iki 2 m. amžiaus), nes jiems sloga nėra pati lengviausia liga, kaip kad suaugusiems ir vyresniems vaikams. Pirmiausia dėl to, kad pasakyti tinkamai nieko negali, kontaktas su jais paprastai apsunkintas (ypač iki 1 m. amžiaus), išsipūsti nosies nemoka (o ir stipriai pūsti mažiems vaikams pavojinga, kad į ausis neįpūstų visko), turi tam tikras anatomines savybes (vamzdelis, jungiantis nosies landas su ausimis yra santykinai platus ir horizontalus - tiesus kelias infekcijai iš nosies į ausį) ir tiesiog - jie mažučiai ir jų be galo gaila.
Slogą vadinsime gražiai vienu bendru pavadinimu - rinitas. Jis pasireiškia sekreto tekėjimu iš nosies, užgulta nosimi ar čiaudėjimu, trunkančiu daugiau nei 1h per dieną. Šis laiko tarpo panaudojimas apibrėžime man labai patinka, nes gali būti trumpalaikiai rinito epizodai - pvz. nubudna su užgulta nosyte po nakties miego, nes namie šildo radiatoriai ar atpila pienuką ne į išorę, o į vidų, ir jis patenka į nosį (būtent šis punktas neretai palaikomas infekcine sloga, o dar jeigu temperatūra 37, kas kūdikiui yra visiška norma, tai šakės, važiuojam į priėmimą :)))).
Rinitą galėtume suskirstyti į alerginį, nealerginį ir infekcinį.
Dabar alergija labai madoj. Kiekviena save gerbianti mama turi atrasti vaikui kokią nors alergiją. Tačiau remiantis statistika bent vieną kartą per metus ikimokyklinio amžiaus vaikui rinitas būna virš 60% tirtų vaikų, tačiau tik apie 4% randama alergija. Dar kalbant apie kūdikius ir alergiją - jeigu yra alerginis rinitas, tai dar nereiškia, kad jis alergiją išprovokuojantį veiksnį įkvėpia (namų dulkių erkių išmatas ar kokių gyvūnų kailiukus), kūdikiams dažniausiai būna alergija maistui, kuri gali pasireikšti ne tik bėrimu, bet ir sloga. Vaikai iki 6 m. vidutiniškai serga sloga 6-8 k./m., paprastai nuo rugsėjo iki balandžio.
Visos kitos priežastys maždaug aiškios - tai arba infekcija, arba kokia super reta liga. Kalbant apie infekciją, kūdikiams apie 90% ji yra virusinė, nes nuo įvairių Haemophilus'ų, pneumokokų, kokliušų ir panašių piktų bakterijų protingų tėvelių vaikai yra paskiepyti (apie skiepus būtinai parašysiu, mano antra mylima tema po miego). Grubiai tariant apie sinusitą - kūdikiai juo neserga, nes jų didžioji dalis sinusų neišsivystę - nėra sinusų, nėra sinusito.
Taigi reiktų pakalbėti apie nosytės priežiūrą.
- Jeigu rinitas alerginis, tai gydytojas alergologas pasistengs surasti alergiją sukeliantį veiksnį (neretai vaikams iki 1 m. ši paieška yra sudėtinga) ir paskirs gydymą.
- Jeigu vaikelis neatpila pieno, o ima šnopuoti paguldytas po maitinimo, pakiškite ką nors po čiužiniu, kad gulėtų su šiek tiek pakeltu galvūgaliu, o ne horizontaliai. Jeigu žiemą radiatoriai šildo kaip pašėlę - drėkinkite orą.
- Kai nosis stipriai "bėga" iškyla rimtų problemų, nes daugelis lašiukų yra nuo 1m. ir parašyta, kad nepakanka duomenų apie jų skyrimą kūdikiams. Mažiems vaikučiams rekomenduojama rinktis ne purkštukus, o lašinamus su pipete lašus į nosį. Lietuvoje gydytojas gali parašyti specialų receptą vaikui iki 1m. lašiukams su adrenalinu, kuris sutraukia nosytės kraujagysles ir kuriam laikui sumažėja sekreto tekėjimas iš nosies. Tokius lašiukus reiktų sulašinti prieš maitinimą, kad kūdikis galėtų pakankamai suvalgyti pieno ir nepavargtų, gautų pakankamą skysčių kiekį (nes jam nemažai pro nosį išbėga, o jeigu dar karščiuoja) ir nenumestų svorio sirgimo metu.
- Nelašinkite mamos pienos į nosį (taip taip, radau ir tokį metodą slogai gydyti, nes mamos piene atseit yra antikūnai, kurie nosyje užmuš virusą - pasakysiu jums taip - per vėlu, nes vietinis imunitetas nosyje turėjo suveikti iki prasidedant slogai, dabar visa kova su virusu vyksta per kraują).
- Jeigu snarglys bėga į išorę per pilvą - valio, nekankinkite vaiko su atsiurbėjų kišimu į nosį (galima sukelti kraujavimą, nes trapi gleivinė, nors jie ir švelnūs bei pritaikyti kišti kūdikiam į nosį), viskas išbėgs ir praeis greičiau nei intensyviai gydant. Padėtis su pakeltu galvūgaliu irgi palengvina kvėpavimą ir snarglio ištekėjimą (gravitacijos dėka viskas).
- Niekada niekada niekada neduokite ikimokyklinio amžiaus vaikui jokių sekretą skystinančių preparatų (kosulys gali būti nuo to, kad sekretas iš nosies dirgina ryklę).
- Apie visus homeopatinius aš turiu labai neigiamą nuomonę, todėl neišsiplėsiu, o kada nors skirsiu jiems savo pamąstymų ir, be abejo, įrodymais pagrįstos medicinos straipsnelį.
- Eikite pasivaikščioti (aišku ne į Akropolį), gryname ore bus lengviau kvėpuoti, vargšas ligoniukas galės numigti ir pailsėti. Pasivaikščiojimas bet kokiu atveju yra teigiamas dalykas. Šunį žmonės išveda kasdien į lauką, tai reiktų ir vaiką prisiversti išvesti. Vasarą irgi galėsite apsaugoti namų grindis nuo neigiamo žalingo poveikio.
- Yra duomenų, kad jūros vandenyje esanti druska padeda sutraukti kraujagysles ir sumažinti slogą, neblogai tinka ir sudžiuvusiai nosiai padrėkinti, sukietėjusiam sekretui išplauti. Tik nenaudokite slėginių purkštuvų! Vaikučių nosytė tokia gležna, kad gali pavykti kiaurai nosį praplauti. Rekomenduojamas būtent sūrus vanduo, nes vanduo iš krano turi mažiau mineralinių medžiagų ir dėl jų judėjimo pro ląstelės membraną (o paskui juos ir vandens) gleivinė pabrinks ir dar daugiau išskirs sekreto.
Paprasta sloga toks dalykas (ne alerginė) - kuo mažiau lysime į nosį, tuo greičiau sloga praeis.

Intarpas apie miegą
Iškilo klausimų apie mokymo miegoti svarbą (man šis žodžių derinys patinka, nes jeigu atkreipsime dėmesį į miego higienos reikalavimus, tai iš tikrųjų net suaugusiems daug ko reikėtų pasimokyti). Skaitant mokymo miegoti patarimus gali susidaryti įspūdis, kad tai vaiko kankinimas, siekiant sau naudos. Bet visas mokymas nesiremia principu - aj paverks, paverks ir nusibos, o aš galėsiu ramiai miegoti. Visas procesas - žinių ir empatijos derinys.
Miegas nėra kažkoks pasyvus procesas, tai aktyvi smegenų būklė, tik jos metu aktyvinamos kitos nei būdravimo metu smegenų sritys. Gali iškilti klausimas - kam mokyti vaiką užmigti savarankiškai, juk šalia yra mama motinystės atostogose, kuriai tai iš tikrųjų jokios ne atostogos. 
Smegenų veiklą galime užrašyti elektroencefalografo pagalba (čia kaip elektrokardiograma širdžiai, tai elektroencefalograma smegenims). Kai tik toks aparatas atsirado, pavyko išsskirti tam tikras smegenų aktyvumo būkles - būdravimą, lėtąjį (angl.NREM - non rapid eye movement) ir paradoksinį (angl. REM - rapid eye movement) miegą. Pagrindiniai miegą reguliuojantys mechanizmai yra cirkadinis (paros ritmas) ir homeostatinis (jo dėka miego trūkumo atveju pagilėja ir pailgėja miegas), kai kas išskiria emocinį miego reguliacijos procesas, kuris greičiausiai ir budina abejones bei diskusijas dėl mokymo miegoti, nes yra gana miglotas dalykas. Emocinės miego reguliacijos pvz. rytoj laukia egzaminas, labai jaudinuosi, slopinu aktyviai norą miegoti ir mokausi. Vaikų, o ypač kūdikių šie reguliacijos procesai yra nesubrendę. Kaip tai galima pastebėti? Visi žinome, kad dauguma kūdikių iki 6 mėn. neišmiega visos nakties, nemažai miega dieną, tai pastebėję mokslininkai nusprendė ištirti jų paros melatonino koncentracijas (hormonas, sukeliantis miegą) ir pastebėjo, kad lyginant su suaugusiais, jjie neturi šio hormono koncentracijos svyravimų paros bėgyje. Būtent dėl cirkadinio ritmo, mums reikia kelių dienų adaptacijai kitoje laiko juostoje. Homeostatinį mechanizmo nebrandumą atspindį pavyzdys, kad vaikas, kuris dienos metu labai nuvargo ir nemiegojo, nebūtinai gerai miegos naktį, dažniausiai bus priešingai.
Tiek REM, tiek NREM miego metu vyksta svarbūs procesai smegenų brendime, organizmo ląstelių atsinaujinimas, šių fazių kaita užtrunka 90 min., kūdikiams būna 60 min. Ir kad visi regeneracijos procesai įvyktų, šios fazės turi kaitaliotis ir nenutrūkti, paryčiais santykinai sumažėja lėtojo miego trukmė ir galime nubusti.
Dabar kai išsiaiškinome miego sandarą ir kas jo metu vyksta, pateiksiu situaciją. Įsivaizduokite 9 mėn. kūdikį, kuris nemoka savarankiškai užmigti, ima mosikuoti rankomis, stotis lovytėje, prašyti gerti ir išsibudina, jo miegas nėra ramus, nes susidaręs įprotis REM fazės metu nenugrimzti atgal į gilųjį miegą. Galite sakyti - tai puiku, jeigu lovytėje jam neramu, tegul miega kartu su manimi, jis tada nesibudina, o jeigu ima busti, pajunta mane šalia ir greitai užsnūsta. Kaip ir minėjau pastarajame savo tekste miegojimą kartu lemia kultūriniai skirtumai, afrikiečių gentyse visa šeima vienoje palapinėje, galima sakyti vienoje lovoje, miega, Amerikoje madingi "nursery rooms" - atskiri kūdikių miegamieji. Labiausiai miegas kartu su tėvais peikiamas dėl padidėjusios staigios kūdikių mirties rizikos (nors yra teigiančių, kad nesant kitų rizikos veiksnių, pvz.vieno iš tėvų rūkymas, pats miegojimas kartu rizikos nedidina) ir perkaitimo rizikos. Taip pat nemažai publikacijų skelbia faktus, kuriais sunku patikėti - 2 mėn. kūdikiai, miegantys su tėvais vienoje lovoje turi labiau fragmentuotą miegą, mažiau gilaus miego, dažniau nubunda, turi kvėpavimo sutrikimų nakties metu (šniokščiantis kvėpavimas), vėlesniame amžiuje dažniau pasireiškia miego baimės (parasomnijos). Tačiau randamos tvirtos sąsajos tarp žindymo trukmės, laktacijos ir miegojimo kartu su tėvais vienoje lovoje (na, taip mamai lengviau, ji geriau išsimiega, pagal save žinau:D). Neradau nė vieno straipsnio, kuriame būtų tirtas mokymo miegoti metu patirtas stresas ir jo įtaka vaiko vystymuisi. Ir kaip ten bebūtų, vistiek ateis metas, kai vaikas turės savo lovoje miegoti, Todėl radau labai gražų metodą, kaip išmokyti vaiką miegoti savo kambaryje savo lovoje - iš pradžių miegate su vaiku jo lovoje, kita naktį prie lovos, dar kitą naktį toliau nuo lovos, dar kitą pasislėpę už kokio nors daikto, kad jūsų nematytų, bet žinotų, kad jūs kambaryje, dar kitą naktį už durų ir galiausiai kitame kambaryje.
Tikiuosi informacija buvo suprantama, naudinga ir atvėrė akis į fragmentuoto miego pasekmes.

Prieraišioji tėvystė (angl. attachment parenting)
Savo tekstuose rašau apie tai, kas darbar vaikų auklėjime "madinga", tai liečia ir skiepų, ir sauskelnių, ir alergijų, ir pan. temas. Pastarųjų metų "mada" vaikų auginime tapo prieraišioji tėvystė, kuri pagal savo idealogiją ir principus, kuriais remiasi pati iš savęs yra labai geras dalykas. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia žmonės linkę į savo interpretacijas, kurios neretai nuveda į kraštutinumus ir užveda beprasmiškus ginčus. Dažnai prieraišiosios tėvystės principai iškraipomi ir vaikai tampa tėvų ideologijų aukomis. "Madingų" ir atseit moksliškai pagrįstų principų dėka atsiranda vaikai vegetarai (dar baisiau - veganai), atsisakoma skiepų, vaikai yra neauklėjami, nemokomi, negauna savarankiškumo įgūdžių.
Kas yra prieraišioji tėvystė? Iš tikrųjų, tai normalaus, spontaniškas vaiką mylinčio mamos ir tėčio elgesys, besiremiantis intuicija, instinktais, kurie lemia tvirtą emocinį ir socialinį tėvų ur vaikų ryšį. Tačiau atsiradus mokslinei tėvystei - kai bandoma viską apibrėžti sausai, moksliškai ir nepaliekama ribų fantazijai, amerikiečiai Martha ir Williamas Searsai įvedė prieraišiosios tėvystės sąvoką, kuri klaidingai gali būti suvokiama, kaip antonimas mokslinei tėvystei. Jie abu turėjo medicininį išsilavinimą ir pastebėjo, kad mokslinės tėvystės principai ima peržengti ribas, kaip kad dabar taip kartais įvyksta, prisidengiant prieraišiosios tėvystės sąvoka.
Ką skatina prieraišiosios tėvystės atstovai: siekti žinių apie vaiko auginimą, jo vystymąsi, mokyti savo tinkamu pavyzdžiu, maitinti krūtimi, gerbti vaiką kaip asmenybę, stengtis suvokti jo neigiamas emocijas, o ne už jas bausti, išmokyti vaiką kovoti su stresu ir liūdesiu, domėtis vaiko gyvenimu, pomėgiais, atkreipti dėmesį ir mokėti pastebėti, kai vaikas reikalauja kontakto su tėvais, prisitaikyti prie besikeičiančių miego poreikių, nemigdyti kūdikio atskirame kambaryje, užtikrinti vaiko saugumo jausmą, atkreipti dėmesį ne į neigiamą, o į teigiamą vaiko elgesį (super veiksmingas dalykas), reaguoti į vaiko ašaras. Trumpai taraint - prieraišiosios tėvystės esmė - turėti pakankamai žinių apie vaikų vystymosi etapus ir pagal jų poreikius taikyti įvairius auklėjimo metodus (pvz. negalima reikalauti iš 1,5 m.vaiko, kad būdamas alkanas jis nerėktų, o gražiai ir ramiai niekuo neužsiimdamas sėdėtų, kol mama jam paruoš valgyti).
Ko nepropaguoja prieraišioji tėvystė: atmesti tėvų poreikius ir tik tenkinti vaiko užgaidas, palaikyti tik mamos-vaiko ryšį ir neįtraukti į vaiko auginimą tėčio, nepropaguoja visiškos anarchijos ir nereiškia, kad vaikas bet kur, bet kaip gali elgtis, nepropaguoja nepagarbos kitiems asmenims, nedraudžia skiepyti vaiko, neliepia vaikui būtinai miegoti tik kartu su tėvais vienoje lovoje.
Turbūt tapo aišku, kad prieraišioji tėvystė tai nėra mamos užgaidos visur būti su vaiku vaisius, tai pagal skirtingo amžiaus vaikų poreikius pritaikytas vaiko auginimas ir jis jokiu būdu nereiškia, kad vaikui neturi būti aiškinama, pasakojama apie tinkamą elgesį ir pagarbą aplinkiniams. Mano mylimiausias sakinys - pastebėti ne neigiamą, o teigiamą vaiko elgesį ir jį akcentuoti. Nes mes dažnai nekreipiame dėmesio, kai vaikas kažką daro gerai - nes taip ir turi būti, užtat labai aršiai reaguojame, kai ką nors daro netinkamai.

Apie primaitinimą iki 1 m. amžiaus
Iki 4-6 mėn. auginti sveiką naujagimį yra be galo paprasta - duodi žįsti krūtį (iš bėdos maitini mišinuku iš buteliuko) ir valio - saugu, patogu, pigu, praktiška ir t.t. Artėjant 4-tam mėnesiui mamas apima panika - ką reikės daryti toliau??? Nuo ko pradėti, kada duoti, kaip dažnai duoti, kaip išmokyti valgyti ir pan. Bet ir toliau viskas yra gana paprasta.
Pirmiausia, yra taip vadinami potencialiai riziką alergijoms išsivystyti turintys vaikai (kurių tėvai arba broliai, seserys turi alergiją), anksčiau jiems buvo patariama vengti stipriai alergizuojančių produktų (karvės pieno, kiaušinių, visokių riešutų, žuvies) iki tam tikro amžiaus. Kadangi didelės naudos iš to nepastebėta, tai patariama 4-6 mėn.amžiuje įvertinti jų brandumą kietam maistui valgyti, supažindinti su košėmis, vaisiais, daržovėmis ir tada po vieną įvesti "pavojinguosius" produktus, geriausia būnant namuose ir turint priešalerginių vaistų po ranka. 
Kaip įvertinti, kad vaikas pasiruošęs primaitinimui (angl. complementary foods)? Pasaulio sveikatos organizacija (PSO arba angl. WHO) rekomenduoja kūdikį maitinti vien tik motinos pienu iki 6 mėn. amžiaus. Didžiausią nerimą ties primaitinimo amžiumi turi geležies stoka, nes geležies su motinos pienu kūdikiai beveik negauna ir naudoja atsargas, sukauptas paskutiniais nėštumo mėnesiais (todėl čia nekalbėsime apie neišnešiotų kūdikių mitybą). Taigi ištyrus vien tik motinos pieną gaunančius 6 mėn. kūdikius ir nuo 4 mėn. primaitinamus kūdikius, gauti rezultatai, kad jų hemoglobino, raudonųjų kraujo kūnelių kiekis nesiskiria. Rasta, kad vien motinos pienu maitnamų kūdikių kraujyje yra mažesnės geležies atsargos, bet ne tiek mažos, kad sukeltų mažakraujystę. Todėl 6 men. yra optimalus amžius primaitinimui (plius dar ir maistui sutaupyti išeina :))). Iki 4 mėn. amžiaus kūdikis turėtų padvigubinti savo gimimo svorį, o 6 mėn. kūdikis jau visai neblogai subrendęs žmogus. Jam jau pieno nepakanka, kad galėtų patenkinti energijos, vitaminų ir mineralinių medžiagų poreikį. Iki 4 mėn. kūdikių imuninė sistema yra nepakankamai subrendusi, todėl įvedus jiems anksti maisto produktus, ji susipainioja ir ima prieš save gaminti antikūnus - atsiranda alergijos.
Taigi, atsikėlėme ryte ir nusprendėme, kad reikia vaiką primaitinti, ką reikia įvertinti:
- sėdi tvirtai, nesimataruoja į kairę, dešinę (moka gulėdamas ant pilvuko padaryti atsispaudimą ištiesomis per alkūnes rankomis).
- moka maistą ryti į tą pusę, į kurią reikia (gerklės, o ne mamos link), nebando aktyviai išstūminėti šaukštelio liežuviu iš burnos, tarsi bandydamas pasakyti - mama, dar palauk su savo kulinariniais sugebėjimais.
- kiša viską į burną, pradedant savo rankomis, baigiant mamos pirštais.
- aktyviai rodo, kad nori jūsų maisto, "naglai' atiminėja, žiūri į burną, kai valgai, tik ką nugvelbęs iškart kiša suvalgyti.
Čia išvardinti patys pirminiai įgūdžiai, vėliau valgyti kramtomą maistą ir valgyti, laikant pirštukais reikia papildomų įgūdžių (apie juos vėliau).
Labai ankstyvas (iki 4 mėn.) kūdikio primaitinimas (ypač visokiomis manų košėmis pro buteliuką) yra ne juokas, o rimta žala vaikui - 1 tipo diabeto išsivystymo rizika, nutikimo rizika, inkstų perkrova, galų gale paspringimas.
Kai esame pasiruošę maistui, reikia ir kūdikiškos receptų knygos. Apie tai ir bus mano kitas post'as.