Tėčio svarba vaiko auginime.
Dar visai neseniai tėtis būdavo retai namie pasirodantis, dūriančiu veidu asmuo, kuris atneša pinigų, kartais saldainių, duoda diržo kritinėse auklėjimo situacijose ir visais įmanomais būdais laikomas kažkur šone. O idealus tandemas vaikui auginti - tai neišskiriama trijulė - vaikas, mama, močiutė.
Neseniai dalinausi pamąstymais, kilusiais perskaičius doc. E. Laurinaičio knygą "Žvilgsnis iš veidrodžio". Iš jos išsinešiau sau dvi žinutes - berniukas auga, sekdamas vyro pavyzdžiu (norėtųsi, kad tai būtų tėtis), o dukra emocinis vystymasis paremtas tėvų santykių pavyzdžiu (todėl norėtųsi, kad tie santykiai būtų praktiniai, o ne teoriniai). Tikiu, kad dabar nebėra tėčių, nežinančių kuria puse užsideda sauskelnės ir "aš prie jo prisiliesiu pirmą kartą, kai išmoks vaikščioti". Ir nebėra mamų, bijančių nueiti iki artimiausios parduotuvės ir palikti tėtį su miegančiu vaiku bei "aš jam tikrai neduosiu vaiko maudyti, nes pripils vandens į ausis".
Atsiras žmonių teigiančių, kad tėvo vaidmuo dar nuo priešistorės laikų yra nebūti namie ir teikti šeimai maistą, o mamos vaidmuo rūpintis vaikais ir namų židiniu. Deja, šiuolaikinės mamos laužo stereotipus, baigia mokslus ir eina į darbą "medžioti mamutų". O vaiko bendravimo, ryšio ir meilės poreikis išliko tas pats.
Ką gi mokslininkai atrado, tirdami tėčio poreikį šeimoje. Akivaizdžiausias dalykas, apie kurį slapčia svajoja kiekviena save gerbianti moteris, tai vyro parama, iš to seka gera mamos emocinė būklė, geresnė pieno gamyba, geresnis santykis su vaikais, daugiau kantrybės, lakesnė fantazija ir viso to vaisius laimingi ir emociškai brandūs vaikai. Šis netiesioginis tėčio poveikis vaikams gerai žinomas, bet ar gali tėtis tiesiogiai teigiamai veikti vaiko raidą? Pastebėta, kad tėčio emocinės problemos, stresas neigiamai atsispindėjo vaiko emocinėje raidoje 36 mėn.amžiuje. Taip pat vaikai patyrę oda prie odos kontaktą su tėčiu naujagimystėje žindė efektyviai, lengviau užmigdavo, būdavo ramesni. Taigi tėtis reikalingas ne tik žaidimams ar auklėjimui, kai vaikas tampa savarankišku. Vertėtų nepamiršti, kad mama ir tėtis skirtingi žmonės, o vaikas jų mišinys, todėl jeigu mamau kažkas nepavyksta vaiko auginimo procese, galbūt tai pavyks tėčiui ir atvirkščiai, nes vaikui gali būti aiškesnis tėčio būdas rengtis, valgyti ar praustis. ankstyvoje kūdikystėje vaikas sugeba užmegzti tokį patį kokybišką ir gilų ryšį su tėčiu, kaip ir su mama, tačiau į tėtį reaguoja labiau emocionaliai. Šis ryšis užtikrina vaiko savarankiškumo raidą, skatina žingeidumą, tuo tarpu ryšis su mama atsakingas už prieraišumą, ramybės, saugumo jausmą.
Ankstyvoje vaikystėje tėčiai ypač skatinami daugiau kalbėtis su vaikais, nustatyta, kad vaikai geriau plečia žodyną su tėčio pagalba, nes nuo pat gimimo yra labiau pratę prie panašių mamos kartojamų dialogų su vaiku, tuo tarpu tėtis įneša į pokalbį neįprastų spalvų, skatinančių vaiko mąstymą. Taip pat pastebėta, kad tėčio dalyvavimas buityje (maisto gamyba, tvarkymas ir pan.) siejasi su geresniu, nedestruktyviu vaiko elgesiu ateityje (mokykliniame amžiuje). Tėčio meilės demonstravimas vaikui (sakymas, kad jį myli, apkabinimas) ženkliai sumažina agresyvaus elgesio tikimybę paauglystėje.
Susumavę rezultatus ir stebėjimus, galime teigti, kad tėtis vaikui siejasi su saugumo, užtikrintumo garantu. Vaikas, kuris netikras dėl rytdienos, namie nejaučia ramybės ir saugumo, kovoja su neigiamomis emocijomis verksmo, agresijos pagalba. Taigi, kaip bebūtų keista, tėtis yra pagrindinė efektyvi priemonė vaiko agresijos ir pykčio protrūkiams išvengti bei valdyti.
Neseniai dalinausi pamąstymais, kilusiais perskaičius doc. E. Laurinaičio knygą "Žvilgsnis iš veidrodžio". Iš jos išsinešiau sau dvi žinutes - berniukas auga, sekdamas vyro pavyzdžiu (norėtųsi, kad tai būtų tėtis), o dukra emocinis vystymasis paremtas tėvų santykių pavyzdžiu (todėl norėtųsi, kad tie santykiai būtų praktiniai, o ne teoriniai). Tikiu, kad dabar nebėra tėčių, nežinančių kuria puse užsideda sauskelnės ir "aš prie jo prisiliesiu pirmą kartą, kai išmoks vaikščioti". Ir nebėra mamų, bijančių nueiti iki artimiausios parduotuvės ir palikti tėtį su miegančiu vaiku bei "aš jam tikrai neduosiu vaiko maudyti, nes pripils vandens į ausis".
Atsiras žmonių teigiančių, kad tėvo vaidmuo dar nuo priešistorės laikų yra nebūti namie ir teikti šeimai maistą, o mamos vaidmuo rūpintis vaikais ir namų židiniu. Deja, šiuolaikinės mamos laužo stereotipus, baigia mokslus ir eina į darbą "medžioti mamutų". O vaiko bendravimo, ryšio ir meilės poreikis išliko tas pats.
Ką gi mokslininkai atrado, tirdami tėčio poreikį šeimoje. Akivaizdžiausias dalykas, apie kurį slapčia svajoja kiekviena save gerbianti moteris, tai vyro parama, iš to seka gera mamos emocinė būklė, geresnė pieno gamyba, geresnis santykis su vaikais, daugiau kantrybės, lakesnė fantazija ir viso to vaisius laimingi ir emociškai brandūs vaikai. Šis netiesioginis tėčio poveikis vaikams gerai žinomas, bet ar gali tėtis tiesiogiai teigiamai veikti vaiko raidą? Pastebėta, kad tėčio emocinės problemos, stresas neigiamai atsispindėjo vaiko emocinėje raidoje 36 mėn.amžiuje. Taip pat vaikai patyrę oda prie odos kontaktą su tėčiu naujagimystėje žindė efektyviai, lengviau užmigdavo, būdavo ramesni. Taigi tėtis reikalingas ne tik žaidimams ar auklėjimui, kai vaikas tampa savarankišku. Vertėtų nepamiršti, kad mama ir tėtis skirtingi žmonės, o vaikas jų mišinys, todėl jeigu mamau kažkas nepavyksta vaiko auginimo procese, galbūt tai pavyks tėčiui ir atvirkščiai, nes vaikui gali būti aiškesnis tėčio būdas rengtis, valgyti ar praustis. ankstyvoje kūdikystėje vaikas sugeba užmegzti tokį patį kokybišką ir gilų ryšį su tėčiu, kaip ir su mama, tačiau į tėtį reaguoja labiau emocionaliai. Šis ryšis užtikrina vaiko savarankiškumo raidą, skatina žingeidumą, tuo tarpu ryšis su mama atsakingas už prieraišumą, ramybės, saugumo jausmą.
Ankstyvoje vaikystėje tėčiai ypač skatinami daugiau kalbėtis su vaikais, nustatyta, kad vaikai geriau plečia žodyną su tėčio pagalba, nes nuo pat gimimo yra labiau pratę prie panašių mamos kartojamų dialogų su vaiku, tuo tarpu tėtis įneša į pokalbį neįprastų spalvų, skatinančių vaiko mąstymą. Taip pat pastebėta, kad tėčio dalyvavimas buityje (maisto gamyba, tvarkymas ir pan.) siejasi su geresniu, nedestruktyviu vaiko elgesiu ateityje (mokykliniame amžiuje). Tėčio meilės demonstravimas vaikui (sakymas, kad jį myli, apkabinimas) ženkliai sumažina agresyvaus elgesio tikimybę paauglystėje.
Susumavę rezultatus ir stebėjimus, galime teigti, kad tėtis vaikui siejasi su saugumo, užtikrintumo garantu. Vaikas, kuris netikras dėl rytdienos, namie nejaučia ramybės ir saugumo, kovoja su neigiamomis emocijomis verksmo, agresijos pagalba. Taigi, kaip bebūtų keista, tėtis yra pagrindinė efektyvi priemonė vaiko agresijos ir pykčio protrūkiams išvengti bei valdyti.
