Prieraišioji tėvystė (angl. attachment parenting)
Savo tekstuose rašau apie tai, kas darbar vaikų auklėjime "madinga", tai liečia ir skiepų, ir sauskelnių, ir alergijų, ir pan. temas. Pastarųjų metų "mada" vaikų auginime tapo prieraišioji tėvystė, kuri pagal savo idealogiją ir principus, kuriais remiasi pati iš savęs yra labai geras dalykas. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia žmonės linkę į savo interpretacijas, kurios neretai nuveda į kraštutinumus ir užveda beprasmiškus ginčus. Dažnai prieraišiosios tėvystės principai iškraipomi ir vaikai tampa tėvų ideologijų aukomis. "Madingų" ir atseit moksliškai pagrįstų principų dėka atsiranda vaikai vegetarai (dar baisiau - veganai), atsisakoma skiepų, vaikai yra neauklėjami, nemokomi, negauna savarankiškumo įgūdžių.
Kas yra prieraišioji tėvystė? Iš tikrųjų, tai normalaus, spontaniškas vaiką mylinčio mamos ir tėčio elgesys, besiremiantis intuicija, instinktais, kurie lemia tvirtą emocinį ir socialinį tėvų ur vaikų ryšį. Tačiau atsiradus mokslinei tėvystei - kai bandoma viską apibrėžti sausai, moksliškai ir nepaliekama ribų fantazijai, amerikiečiai Martha ir Williamas Searsai įvedė prieraišiosios tėvystės sąvoką, kuri klaidingai gali būti suvokiama, kaip antonimas mokslinei tėvystei. Jie abu turėjo medicininį išsilavinimą ir pastebėjo, kad mokslinės tėvystės principai ima peržengti ribas, kaip kad dabar taip kartais įvyksta, prisidengiant prieraišiosios tėvystės sąvoka.
Ką skatina prieraišiosios tėvystės atstovai: siekti žinių apie vaiko auginimą, jo vystymąsi, mokyti savo tinkamu pavyzdžiu, maitinti krūtimi, gerbti vaiką kaip asmenybę, stengtis suvokti jo neigiamas emocijas, o ne už jas bausti, išmokyti vaiką kovoti su stresu ir liūdesiu, domėtis vaiko gyvenimu, pomėgiais, atkreipti dėmesį ir mokėti pastebėti, kai vaikas reikalauja kontakto su tėvais, prisitaikyti prie besikeičiančių miego poreikių, nemigdyti kūdikio atskirame kambaryje, užtikrinti vaiko saugumo jausmą, atkreipti dėmesį ne į neigiamą, o į teigiamą vaiko elgesį (super veiksmingas dalykas), reaguoti į vaiko ašaras. Trumpai taraint - prieraišiosios tėvystės esmė - turėti pakankamai žinių apie vaikų vystymosi etapus ir pagal jų poreikius taikyti įvairius auklėjimo metodus (pvz. negalima reikalauti iš 1,5 m.vaiko, kad būdamas alkanas jis nerėktų, o gražiai ir ramiai niekuo neužsiimdamas sėdėtų, kol mama jam paruoš valgyti).
Ko nepropaguoja prieraišioji tėvystė: atmesti tėvų poreikius ir tik tenkinti vaiko užgaidas, palaikyti tik mamos-vaiko ryšį ir neįtraukti į vaiko auginimą tėčio, nepropaguoja visiškos anarchijos ir nereiškia, kad vaikas bet kur, bet kaip gali elgtis, nepropaguoja nepagarbos kitiems asmenims, nedraudžia skiepyti vaiko, neliepia vaikui būtinai miegoti tik kartu su tėvais vienoje lovoje.
Turbūt tapo aišku, kad prieraišioji tėvystė tai nėra mamos užgaidos visur būti su vaiku vaisius, tai pagal skirtingo amžiaus vaikų poreikius pritaikytas vaiko auginimas ir jis jokiu būdu nereiškia, kad vaikui neturi būti aiškinama, pasakojama apie tinkamą elgesį ir pagarbą aplinkiniams. Mano mylimiausias sakinys - pastebėti ne neigiamą, o teigiamą vaiko elgesį ir jį akcentuoti. Nes mes dažnai nekreipiame dėmesio, kai vaikas kažką daro gerai - nes taip ir turi būti, užtat labai aršiai reaguojame, kai ką nors daro netinkamai.