Kaip aš gydau savo vaikus.

Ne visai, o kartu ir visiškai apie įrodymais pagrįstą tėvstę. Kas nors galėtų pagalvoti - kaip gerai, kad mama gydytoja - pažiūrėjo, nustatė ligą per 5 min., po to davė stebuklingų vaistų, apie kurios nesako paprastiems mirtingiems, ir maždaug per 7 min. vaikas sveikas. Deja deja... Kartais tai, kad Tavo mama gydytoja yra ne ačiū Dievui, o neduok Dieve. Ji arba ką nors rimto pražiūrės galvodama, kad gali pagydyti, arba užtampys tave po specialistus.

Aš savo vaikų negydau, aš dalyvauju jų gydyme, kaip ypatingai gerai informuotas paientas. Todėl man nesuprantami visi tokie gydymai kaip - kažkam nuo gripo padėjo per 1 parą gerai prasividuriuoti, vadinasi, ir man padės. O kad grupė žmonių 10m. darė mokslinį darbą su 2000 žmonių ir gavo rezultatus, kuriuos po to griežtos komisijos tyrė, tai čia kyla įtarimas dėl metodo veiksmingumo.

Ką aš turiu daryti, būdama mama - lankytis pas šeimos gydytoją ar pediatrą tokį, su kuriuo pasitikiu, su kuriuo sutariu ir stengiuosi sutarti. Aš turiu suprasti, kodėl ir kam paskirti tokie ar kitokie tyrimai ir kodėl aš vienaip ar kitaip gydau savo vaiką ir aktyviai dalyvauti gydymo procese. O ne sėdėti žiūrėti, o po to įrodinėti, kad jam tik 2m., aš negaliu jo priversti gerti skysčių. Yra daug būdų tam padaryti, tą tikrai žinau ne teoriškai. Aš turiu bendrauti su gydytoju, išsakyti jam savo nerimą, teorijas ir pan. Aš visada skambinu šeimos gydytojui, jeigu manau, kad mano vaikui reikėtų padidinti vit.D, jis neramus, nes gal jam trūksta geležies, niekada nevertinu vaikų raidos, neurologinės būklės pati, nors jeigu tai būtų ne mano vaikas, atlikčiau tą puikiai. Aš savo vaikui visų pirma mama, ne gydytoja, bet aš tas žmogus (juo gali būti ir kitas artimasis), kuris turi aiškiai ir konkrečiai vykdyti gydytojo nurodymus. Ir pakartosiu dar kartą - suprasti, kodėl jie tokie, o ne kitokie, nes pas mus šalyje vyrauja informuoto asmens gydymo politika. Todėl savo ligos atveju aš puikiai suprantu, kuo sergu ir ką man daro, nepilnamečio vaiko atveju kaip jo atstovas. Taip pat turiu suprasti vaiko raidos etapus, žinoti, kas būdinga vienam ar kitam amžiui.

Ko geriau nedaryti? Negydyti vaiko abejotinais metodais, kurie galėtų pakenkti, nesiremti vien tuo, kad "mano Petriukui super suveikė, tikrai tikrai ir tau padės" (gal žiauru, bet teisčiau tokius kategoriškus patarėjus be medicininio išsilavinimo). Nebijoti tartis su gydytoju vaiko auklėjimo, auginimo klausimais. Nelėkti bet kokiais klausimais ar panorėjus atlikti tyrimą į priėmimo skyrių.

Dabar pavyzdys - mano vaikui 6 mėn., visiškai sveikas, sukarščiavo 36,7, aktyvus, laimingas, gal blogiau valgo, momentais neramus, viską graužia (dantų dar nėra). Aš žinau, kad paprastai 6 mėn. ima dygti dantys, todėl man tikrai nebūtina karščiavimo išvakarėse varyti pas gydytoją. Svarbu atsiminti, kad bet kokio amžiaus vaikui ar ne vaikui, jeigu jis geria, valgo, yra aktyvus, gerai jaučiasi nukritus temperatūrai, geriau pabūti namie, susisiekti su savo gydytoju.

Jūs galite būti, kad ir profesoriumi medicinos srityje, bet niekada niekada negydykite savo vaiko be objektyvios nešališkos akies įsikišimo (nenoriu būti suprasta, kad reikia lėkti į priėmimą daryti banalios slogos atveju, bet tokie dalykai, kaip antibiotikų gėrimas, vaiko girdymas kažkokiais gleives skystinančiais preparatais, vitamino D skyrimas, taurių statymas, mamos pieno lašinimas į nosį ir pan. turi būti aptarti su gydytoju). Svarbiausia - sutarti su savo gydytoju ir juo pasitikėti, jeigu nepavyksta, pasieškoti sielai artimesnio.